vaistininkas mekas„Kalbėsiu apie seniausią pasaulio profesiją ir tos profesijos darbo namus, - Šilutės muziejuje paskaitą apie XIX a. pabaigos Lietuvos miesto vaistinę pradėjo kaunietis vaistininkas doc. Tauras Mekas. - Išvyti iš rojaus, žmonės pradėjo šalti, alkti ir sirgti. Pirmiausia jiems reikėjo pasigydyti - žolininko, žiniuonio, vaistininko paslaugų.“

vaistininkas mekas muziejusPasak T.Meko, anksčiau vaistinė buvo šventa vieta, o vaistininko profesija gerbiama kaip mokytojo ar klebono. Į vaistais kvepiančią vaistinę pas baltu chalatu apsirėdžiusį vaistininką žmonės užsukdavo ne tik nusipirkti vaistų, bet ir gauti patarimų įvairiais gyvenimo klausimais, sužinoti, kiek valandų, ar pasižiūrėti, kiek lauke yra „gradusų“ (laipsnių).

„Skaitant senuosius receptus matyti, kad pirmiausia stengtasi pacientą išgydyti, o vėliau palaikyti jo gyvenimą. Šiandien palaikomas gyvenimas, bet žmogus neišgydomas, nes, vartodamas cheminius vaistus, jis yra garantuotas klientas - pacientu jo jau nebepavadinsi.

Su farmacijos pramonės atsiradimu buvo nustota gydyti žmogų, o pradėtos gydyti ligos“, - teigė T.Mekas ir pamėgino šilutiškiams įrodyti, kad dabartinė vaistinė - komercinės prekybos vieta.

Signatūrų teorija

Senais laikais žmones gydydavo žolininkai, žiniuoniai, kurių išmintį ir gebėjimą atskleisti gamtos gydomąsias galias T.Mekas prilygino menui. Vėliau atsirado vaistininkai, kurie, perėmę pirmtakų žinias, sudėjo mokslo ir meno mišinį.

T.Mekas papasakojo apie signatūrų teoriją, naudotą liaudies medicinoje. Ši teorija sako, kad mylėdamas žmones, kiekvienai ligai Dievas gamtoje sukūręs vaistą. Bet žmonės buvo tokie nesupratingi, kad tų vaistų nepažino.

Dievas turėjo kantrybės visus augalus pažymėti žyme ir vėliau atrinkti tam tikrus žmones (žiniuonius), kurie galėtų tas signatūras pažinti ir parinkti bei gydyti kitus. Vaistams rinko įvairias augalo dalis: žolę, pumpurus, žiedus, lapus, sėklas, žievę, šaknis.

„Reikia stebėti, kaip augalas atrodo: kokios jis spalvos, formos, kokius garsus skleidžia, ar duria, ar ne. Pagal šią teoriją, visi duriantys dalykai yra nuo duriančių šonų skausmų, kad ir kepenų“, - atskleidė senosios medicinos žinovas.

Pavyzdžiui, bergenijos šaknys atspindi storąjį žarnyną, o viskas, kas yra geltona, susiję su kepenų gydymu.

Vaistininkas atstojo žiniuonį

XIX amžiaus vaistininkai perėmė žiniuonių gebėjimą suteikti pagalbą.  Turėdami gamtos pažinimo žinių, jie improvizuodavo liaudies medicinos ir ankstyvosios farmacijos žiniomis. Žmonės ateidavo pas vaistininką ne tik įsigyti vaistų, bet ir pasitarti, pakalbėti, gauti pamokymų įvairiausiais klausimais. Neretai vaistinėse pasitaikydavo ir keistų nutikimų.

T.Mekas papasakojo vieną pamokančią istoriją.

Kartą pas vaistininką bajorą, sukilimo dalyvį Damskį iš Šakių ateina suvalkietis ir prašo: „Duokit man, prašau, balto šuns šūdo“. Tuo metu tai buvo labai geras vaistas peršalimo ligoms gydyti. Visose vaistinėse iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje jo buvo.

T.Mekas paaiškino, kad tokį produktą - baltas „lazdeles“ - šuo palieka, kai yra šeriamas kaulais. Išmatos per žiemą turi išgulėti po sniegu, tada išdžiovinamos ir naudojamos nuovirui virti. Aišku, ligoniui nesakydavo, ką duoda gerti, nes, anot vaistininko, „daugelis žmonių yra nervingi“.

Bajoras Damskis už šuns šūdą iš ūkininko paprašė pusės rublio. Tokia suma anais laikais buvo dideli pinigai. Suvalkietis sutiko, bet turėjo ir savo pasiūlymą: „Gerai, bet aš pavasarį tamstai vaistininkui atnešiu pusę maišo tokio vaisto. Ar nupirksite iš manęs?“

„Gerai, atneškite, aš nupirksiu“, - nesipriešino vaistininkas.

Pavasarį suvalkietis atnešė ką žadėjęs. Damskis vidury vaistinės iškratė tą maišą ir su lazdele ėmė skirstyti produkciją į dvi krūveles - į mažesnę ir didesnę. Išskirstęs sako: „Mažesnę aš iš tamstos perku“. Išsitraukė piniginę ir padavė pusrublį.

„O kodėl didžioji dalis netinka?“, - klausia žmogus.

„Čia yra kalės padėta, vaistams netinka. Vaistams tinka tik tai, kas šuns padėta“, - paaiškino Damskis.
„Ponas vaistininke, jūs mane išmokykite atskirti“, - paprašė suvalkietis.

„Va už tai ir pinigus reikia mokėti. Reikia universitetą baigti ir būti vaistininku“, - atsakė pastarasis.

Anot T.Meko, ši istorija parodo, kad neužtenka žinoti, kas gydo ligą, reikia turėti žinių, kaip gydyti: „Jeigu ir prisirinksi šuns šūdo, tai dar nereiškia, kad jis padės, nes didžioji pusė bus prasta. Jei pats gydysies, neabejotinai suveiks kiaulystės dėsnis - būtinai išgersi tą prastąją dalį“.

Cheminiai vaistai būna mirtinai pavojingi

XIX amžiuje natūralūs gydymo metodai (įvairios žolelės, gyviai, mineralinės medžiagos) susidūrė su cheminėmis medžiagomis. Anot T.Meko, tas susidūrimas  buvo labai baisus. Iš pirmųjų cheminių vaistų šiandieninėse vaistinėse rastume aspiriną, spiritinį jodo tirpalą, validolį, nes daugelio preparatų atsisakyta - paaiškėjo, kad jie mirtini žmonėms.

Vaistininkas papasakojo apie 1960 metus pasirodžiusio talidomido tragediją. Šis vaistas buvo skirtas nėščiosioms moterims, kad jų nepykintų, neimtų nerimas.

Vakarų Europos moterys puolė tą vaistą vartoti. Pasekmė - pradėjo gimti vaikai be rankų ir kojų - su pelekiukais. Pasirodo, to cheminio vaisto tyrimai nebuvo atlikti iki galo ir nepastebėtas baisus vaisių sudarkantis poveikis. Pasaulyje gimė per 12 000 tokių vaikučių.

„Mes pasitikime reklama. Ateina naujas vaistas, ir mes labai lengvai jį priimame, bet nežinome, kas bus toliau. Jūs galite tapti tuo eksperimentiniu triušiuku, kuris įrodys, kad tas vaistas mirtinai pavojingas. Paguoda tik tokia: galbūt tas simptomas, dėl kurio jūs iškeliavote pas protėvius, bus pavadintas jūsų vardu“, - sarkastiškai naujoves komentavo jis.

T.Meko nuomone, senoji vaistinė buvo atsvara tam, kas atsitiko su šiandienos farmacija, kuri dėl cheminių vaistų atsiradimo buvo pasukta į komerciją. Produkcijai realizuoti atsirado vadybininkai, platintojai, reklama. Stengiamasi žmones atriboti nuo natūralios medicinos profesionalų, o profesionalus įvelti į rutiną.

„Savo sveikatą, kaip ir automobilio remontą, reikia patikėti profesionalams“, - sakė jis, stebėdamasis, kad šiandien daugelis žmonių patys gydo save - perka maisto papildus ar vaistus savitarnos skyriuje vien tik pasikliaudami reklama.

„Kiekvienas mes esame kitoks: storas, nervingas, plikas, žilas, linksmas, liūdnas. Kiekvieno žmogaus sutrikimai yra kitokie ir juos išgydyti nėra paprasta - reikia įsigilinti. Stebuklo nori visi, bet žmogui patarti turi tikri vaistininkai. Jei viskas būtų paprasta, tai visi žmonės būtų sveiki. Senieji vaistai gerai veikia yra ir patikimi, jei perkami iš profesionalo rankų“, - reziumavo T.Mekas.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt