L1000022„Nuostabu pamatyti egzotiškas pasaulio vietas ir įsitikinti, kad jos iš tiesų egzistuoja, o ne koks kūrybingas geografijos ar istorijos vadovėlio sudarinėtojas ėmė kartą ir surašė išgalvotus vietų pavadinimus. Ne tik pamatyti, bet ir išgirsti vietinių balsus, tradicinių muzikos instrumentų melodijas, gatvės restoranų dubenėlių ir lazdelių skambėjimą, būti apakintam tokio modernaus miesto kaip Šanchajus nakties šviestuvų, prisemti batus kiniškos upės vandens ar su neaprėpiama žmonių minia pakilti į aukščiausią Didžiosios Kinų sienos tašką“, - įspūdžiais dalinasi kraštietė Aušra RAULUŠONYTĖ.

Mergina daugiau kaip pusę metų dalyvauja kultūrinių mainų programoje Kinijos Šendženo mieste. Gyvendama kinų šeimoje, jų dukrą moko anglų kalbos, o pati stengiasi įsisavinti vietinę kalbą, kurią prilygina paukščių čiulbėjimui.

„Šilutės naujienų“ skaitytojams Aušra pasakoja apie savo džiaugsmus, atradimus bei nustebimus toli nuo gimtųjų Rukų (Pagėgių savivaldybė) nutolusioje šalyje.

- Kas tave sieja su Šilute?

- Kuomet su sese ir broliu dar maži išdaigas krėsdavome Rukų kaimo vienkiemyje, kelionė į Šilutę mums būdavo didelė šventė. O kai susėdę ant močiutės minkštos lovos klausydavomės istorijų apie žmonių gyvenimus, pagrindinio veiksmo fone įsivaizdavome Šilutės gatves, tuomsyk pilnas riestainių ir batų pardavėjų.

Žodis „Šilutė“ dargi man įstrigęs galvoje kaip žodis, kurį reikėdavo užrašyti ant voko, siunčiant laišką.

Anksčiau Šilutė buvo rajono, kurio dalis buvo mūsų kaimas, centras. Šilutės pirmojoje gimnazijoje baigiau 11 ir 12 klases, ir, žinoma, Šilutės vardą minėdavau studijų metais Vilniuje, paklausta, iš kur kilusi, mat Rukai skambėdavo miglotai abiem šio žodžio reikšmėmis.

- Kas paskatino pasirinkimą studijuoti filosofiją? Ką atradai studijų metais?

- Studijuoti filosofiją pasirinkau ne dėl kokios nors vienos priežasties ar kokio ypatingo noro studijuoti būtent šią discipliną. Į pageidavimų sąrašą įtraukiau psichologiją, kūrybinę industriją, fiziką, žurnalistiką, filologiją, reklamą, kažkokius menus ir tokį kuriozą kaip astrofizika. Spėju, šiokį tokį sąmyšį buvo sukėlęs persikėlimas iš ramios kaimo mokyklos, kurios lankymas būdavo tiesiog kasdienė rutina, visai užsimirštant, kad reiks pasirinkti vieną gyvenimo kryptį, į Šilutės gimnaziją, kur staiga visi ima dalintis savo karjeros planais.DSCN5387

Dalykai, kurių mokėmės mokykloje, man atrodė atskirti, dažnai orientuoti į paskirus faktus ir detales, kurie mokinio neįkvepia, nežadina smalsumo kažką perprasti. Mokykla dažnai veikia kaip praktiškas teiginio „mes žinome, ir tu turi tą patį žinoti“ pavyzdys. O juk tai, ko mus moko mokykloje, yra mažai. Galima mokytis visaip, visur ir visko. Pagirtini tie mokytojai, kurie tokią idėją pakursto mokinio galvoje!

Dabar manau, kad filosofija man atrodė arčiausiai tokio supratimo, ką iš tikrųjų reiškia suprasti ir kokių dar būdų yra mąstyti, kad kažką suprastum.

Tai, ko išmokome mokykloje, yra tik mažas pagrindas tam, kad nepasimestume pasaulyje, rastume, kuo užsiimti, užsidirbti, išgyventi.

Žmogui, nesidominčiam filosofija, sunkoka paaiškinti, ką ją studijuodamas gali suprasti ir atrasti: tai panašu ne tik į žinojimą, jog žmonių gyvenime ar mintyse yra kažkokios vertybės, įsitikinimai, emocijos, tikėjimas, mokslas ir kt., bet ieškojimą visų šių dalykų pagrindų, ryšių. Tai suvokimas, jog žmogaus mąstymas yra absoliučiai unikalus ir neaprėpiamas dalykas. Šios idėjos gimimas ir buvo man labiausiai patikęs dalykas filosofijos studijose.

- Kodėl nusprendei vykti į Kiniją?

- Jau anksčiau buvau bemąstanti, kad po paskutiniojo bakalauro kurso darbų išbandysiu kitokį pasaulio pažinimą - ne iš knygų, paskaitų ar ekrano, o susiduriant akis į akį su kasdieniais kitos kultūros žmonių darbais, gyvenimo būdu, praeities tikėjimo elementais. Kinija buvo šalis, apie kurią tikrai mažai žinojau, ir intuicija kuždėjo, kad reikia sužinoti daugiau.

Toks būdas, kokį pasirinkau su ja susipažinti, man atrodo ypač geras: galiu pamatyti Kinijos gyvenimą kaip organišką visumą, stebėti, kaip vienas dalykas siejasi su kitu, mokytis kalbos ir čia pat ja kalbėti, stebėti, kokia istorija kuriasi kinų šeimoje.

Tokia pažintis - ne kokių nors demografinių skaičių analizavimas, ar nuotraukų žiūrėjimas, ar įrašyto kinų pašnekesio klausymas. Tai tiesioginis to, kas vyksta aplink tave ir tuo pačiu tave aprėpia, patyrimas.

Tokios gyvos patirties ir norėjau, prieš daugiau nei pusmetį nuspręsdama vykti į Kiniją.

- Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į šią šalį? Kas stebino, patiko?

- Prisimenu, pirmiausia nustebino Šendženo mieste tvyranti tvarka. Juk 15 milijonų žmonių, krutančių viename mieste ir užsiimančių savo kasdienėmis pareigomis ir verslais, galvose ne taip paprasta išlaikyti ypač tvarkingo miesto idėją. Nebent įsivaizduotume, kad mieste gyvena kone vien kostiumuoti tarnautojai ir veiksmas vyksta debesis siekiančiuose dangoraižiuose.

Tačiau Šendžene pilna įvairių mažų versliukų atstovų: vaisių pardavėjų, bandelių kepėjų, batų siuvėjų. Gatvėse eismą sunkina sunkiai įsivaizduojamu kiekiu daiktų apkrauti motoroleriai, o turistų dažniausiai nepastebimuose skersgatviuose verda intensyvus įvairaus plauko prekybininkų gyvenimas, mat mažieji verslininkai siekia išsilaikyti sparčiai augančios ekonomikos mieste.DSCN7735

Tad vis dar būdamas jaunas miestas ir apgyvendindamas senuosius kinų verslus savo gatvėse, Šendženas puikiai tvarkosi. Ne veltui bent jau prieš metus jis buvo antras sparčiausiai besivystantis miestas pasaulyje.

Pamačiusi tokį miestą sakau, kad realybė pranoko bet kokius mano įsivaizdavimus apie Kiniją.

- Ar lengvai pripratai prie vietinės kultūros, maisto, žmonių bendravimo?

- Buvau pasiruošusi būti atvira naujai kultūrai, stengiausi nieko nevertinti vakarietiškais matais. Galbūt todėl priprasti ir nebuvo sunku. Maistas man patinka, o užsieniečius Kinijos žmonės sutinka maloniai. Kadangi patiems ne taip paprasta kitur išvykti, kinai džiaugiasi galėdami susipažinti su atvykėliais ir sužinoti daugiau apie jų kultūras, kalbas.

- Kokios kinų šeimos vertybės, bendravimas? Ar skiriasi nuo lietuviškųjų?

- Taip, gyvenu kinų šeimoje ir esu jų dukrytės anglų kalbos mokytoja. Visi kasdieniai darbai ir kalbos gan panašios į lietuvišką kasdienybę. Tėvai rytą išvažiuoja į darbus, o dukrytė - į darželį. Pirmasis aiškesnis skirtumas tas, kad Kinijoje vis dar įprasta gyventi su kurio nors sutuoktinio tėvais ir juos išlaikyti. Drauge gyvenantys seneliai rūpinasi namais, maisto ruošimu, vaiku. Tad antrasis ir didžiausias skirtumas nuo lietuviškos šeimos ir yra susijęs su dėmesiu, skiriamu vaikui.

Vieno vaiko politika gerokai pakeitė kinų šeimų gyvenimą. Jei anksčiau jis buvo orientuotas į visą šeimą, kaip visumą su jauniausiais nariais ir net jau mirusiais protėviais, tai dabar kinų šeimos centras yra tas vienintelis vaikas. Šeimos stengiasi suteikti jam geriausią išsilavinimą, priežiūrą, įvairias veiklas. Net vaiko laisvalaikis labiau panašus į darbymetį: jie vedami į sporto, muzikos, kalbų pamokėles. Tam ir aš čia esu.

Kinų vaikai nuo mažų dienų mokomi išnaudoti laiką įvairiapusiam lavinimuisi. Lietuvių šeimose vaikai savarankiškesni, daugiau laiko praleidžia besimokydami iš bendraamžių, iš kasdieniškų situacijų.

- Kaip atrodo tavo diena, laisvalaikis?

- Rytą palydžiu savo mažąją sesutę kinę į darželį. Sugrįžusi su močiute pavalgau pusryčius - kokios nors košės iš daugelio lietuviui nepažįstamų kiniškų košių. Porą kartų per savaitę po pusryčių einu į kinų kalbos pamokas. Jau galiu šiek tiek susikalbėti su šeimos nariais, nekalbančiais angliškai.Su kinieciais vaikais

Jei pamokų neturiu ir nelyja, einu pasivaikščioti į miestą, aplankau dar nematytus rajonus. Jei turiu neatliktų darbų, nukulniuoju į vieną miesto bibliotekų, kur ne tik ramybe ar išmintį talpinančia atmosfera, bet ir vėsiu oru galima pasimėgauti.

Popiet grįžtu namo, žaidžiame ir mokomės su mergaite. Vakare įprasta vakarienei susirinkti visiems šeimos nariams.

Savaitgaliais susitinku su draugais ar viena išsirenku kokį tašką miesto žemėlapyje ir keliauju pažiūrėti, kas ten per vieta. Su draugais nukeliaujame į rytinėje miesto pakrantėje stūksančius kalnus, žygiuojame nuo vienos viršūnės iki kitos, aplankome paplūdimį, kurį skalauja Pietų Kinijos jūra. Buvome keliose mažesnėse vietovėse, kurios priklauso Šendženo sričiai, bet gerokai nuo jo skiriasi.

Po pusmečio Šendžene turėjau atostogas, per kurias aplankiau nuostabaus grožio ežeru garsėjantį Handžou miestą, modernųjį Šanchajų ir begalę istorijų apie Kinijos spalvingą praeitį kuždančią sostinę Pekiną. Buvau absoliučiai sužavėta!

Lankydamasi šiose vietose, savyje įrašiau naują būdą susipažinti su savo gyvenimu, neatsiejamu nuo kitų gyvenimo: kalbėti kokia nors kalba - tai kalbėti kalba, kuri gimė iš seniai gyvenusių žmonių noro susikalbėti; mokyti - tai mokyti kažką, kas vėliau tavo išmokytu dalyku naudosis suprasti kitus ir pasaulį; peržengti kokių nors rūmų griuvėsių slenkstį - tai įžengti į vietą, kur kažkada virė kasdienis liūdnas arba laimingas imperatoriškos šeimos gyvenimas. Ar galite įsivaizduoti, koks jis buvo?

- Kokią įsivaizduoji tolesnę savo ateitį? Grįši į Lietuvą ar liksi Kinijoje?

- Neįsivaizduoju, neturiu jokio idealaus varianto, kokia turėtų būti mano ateitis. Nenoriu siekti kokio nors konkretaus plano arba suvaržyti save ties juo. Nes sulig kiekviena nauja patirtimi keičiuosi ir aš - tad gali keistis ir mano ateitis. Žinau tiek, kad noriu įgyti žinių ir patirties ugdyme, mokyme, švietime, pažinimo lavinime. Tada, pati mokėdama, ar kažką perpratusi, ar kokią naują įžvalgą pasikursčiusi, galėsiu pamokyti ir kitus pakeisti įsisenėjusius ugdymo metodus, ar pasiūlyti kokį kitą atskaitos tašką, vertinant, ką mokėti reikalinga, o ko ne, bei kaip to mokytis.

Tačiau pirmiausia pati noriu suprasti. Turiu porą pasiūlymų studijuoti Jungtinėje Karalystėje, tačiau dar nesugalvojau, kaip tas studijas finansuoti, todėl ir sprendimo nepriėmiau. Jei kas norėtų prisidėti kuo nors prie mano vizijų, maloniai kviečiu prisijungti.

Mielai ir Kinijoje likčiau - ar dar gaučiau mokymo patirties, ar užsidirbčiau studijoms, kalbos žinias pagilinčiau. Galbūt metams.

O gal vasarą jau grįšiu į gimtinę. Svarstau. Žinoma, kad ir kur atsidurčiau, anksčiau ar vėliau grįšiu į Lietuvą - jokia kita šalis jai neprilygs manuose matuose.

- Ko palinkėtum jaunimui?

- Neapleisti savo siekių ir vizijų dėl kokių nors išorinių aplinkybių, tokių kaip ekonomika, oras ar paaugliškas (kartais gyvas dar ir vyresniame amžiuje) noras su kažkuo suvienodėti. Neprasnūduriuokite gyvenimo.

Plačiau su Aušros potyriais Kinijoje susipažinte galite: http://ausra-silko-salyje.tumblr.com

 Projektas: "Kultūros uostas: Kraštiečiai."

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt