Sibiras 5Šv. Kalėdos 80-metės traksėdiškės Stanislavos ŠTARIENĖS gyvenime - tai kelionė mintimis ten, kur prabėgo visas gyvenimo dešimtmetis. „Galiu nebeprisiminti, ką dariau šiandien ryte, vakar, tačiau kas buvo prieš 65 metus Sibire, tremtyje, niekada nepamiršiu...“, - karčia gyvenimo patirtimi dalijasi moteris.

Tuomet 15-metė mergaitė susidūrė su gyvenimo sunkumais, o apie švenčių laikotarpiu nukrautus vaišių stalus ir dovanėles po eglute tik pasvajoti galėdavo.

Vietoje 12 šv. Kūčių patiekalų ant stalo - nuo tremties pabėgusio tėvo laiškelis, bulvienė, kiekvienam šeimos nariui iš 1 bulvės išvirta, maldos ir ašaros. Vietoje šventinio šurmulio - viltis išlikti gyviems ir kada nors pabučiuoti Lietuvos žemę...

Todėl ir dabar paprašyta ko nors palinkėti šilutiškiams, Stanislava trokšta, kad jie mylėtų Lietuvą. Jai gera čia, kur su Sibire pagimdytu ir gimtinėje užaugintu, dabar jau suaugusiu sūnumi prie šv. Kūčių stalo susėda, kur anūkas iš užsienio grįžta, kur pas kaimynę su saldainiais pasišnekučiuoti gali nulėkti ir kunigą į namus priimti kalėdoti.

Į tremtį - 10 asmenų šeima

1948 m. gegužės 22 d. - ši data juodu kaspinu pažymėta Stanislavos gyvenime. Iki tol buvusiuose Krauleidiškiuose, dabar - Balčiuose, savo susikurtame 35 ha ūkyje kaip vijurkai sukosi 10 asmenų šeima. Tėvams ūkio darbus dirbti padėdavo 4 sūnūs ir tiek pat seserų. Tačiau užėjus pokario neramumams, pavydūs kaimynai rado progą savo pyktį ant jų išlieti: valdžiai šeimą skundė tol, kol buvo nutarta ją į Sibirą ištremti.

Susikrovę ryšulėlius būtiniausių daiktų, sugrūsti į traukinio vagonus, Sibirą pasiekė ne visi šeimos nariai. Nors visų rankos buvo surištos, tačiau pakeliui vienas kitam bendromis jėgomis broliai atrišo virves ir, tik pravažiavus Priekulę, šoko iš vagonų.Sibiras 1

Pamena Stanislava, kaip verkė tuomet, glaudė prie savęs brolius, prašė vykti kartu. Tačiau paaugliai jau buvo tvirtai apsisprendę: „Mirsime visi badu, jeigu nuvyksime. Geriau padėsime jums likę Lietuvoje“.

Vėliau, gero stribo padedamas, nuo tremties pabėgo ir tėvas. Moterys ir vaikai net nebandė bėgti - tai, pasak S.Štarienės, buvo ne jų jėgoms ir ryžtui. Vagone iš visos šeimos liko 4 seserys, motina ir mažiausias 10-metis broliukas.

Ne visiems nuo tremties pabėgusiems Stanislavos broliams nusišypsojo sėkmė. Valdžia vaikinams tuomet leido grįžti į namus, dirbti ūkio darbus, bet vėliau vėl nutarė suimti.

Broliai buvo nepalaužiami - bėgo nuo tremties dar kartą. Šį kartą vaikinai slapstėsi pas gimines, turėjo ir bunkeriuką pasislėpti. Vienas pas giminaičius į daržinę užsuko pasišildyti ant šieno, o tuo metu stribai namus apsupo. Jaunas vyras bandė pabėgti, bet šį kartą nesėkmingai - nušauto jaunuolio kūną stribai dar ir išniekino prieš visą Žygaičių miestelį.

O tėvas pasislėpęs viską matė ir nieko negalėjo padaryti. Tik laiške šeimai į Sibirą parašė: „Pasimelskite už brolio ir sūnaus sielą...“

Akistata su mirtimi

Ištremta šeima atsidūrė ant Angaros upės kranto, už Krasnojarsko miesto, Rytų Sibire. Nežinioje atsidūrę žmonės naktį praleido ant to paties kranto su savo ryšulėliais, vėliau buvo suvaryti į daržinę. Dar vėliau juos bendrabutyje apgyvendino ir į sunkius darbus siųsdavo. Didžiąją laiko dalį dirbo miške. Ir dabar moteris rodo šių darbų pasekmes - kreivi, išsukinėti pirštai... Teko ir kanalą kasti, sielius ant vandens rišti.

Jeigu kas nepabėgo iš vagonų vežant į Sibirą, tai iš tremties pabėgti šansų nebebuvo. Per 8 tremties metus šiame Rytų Sibiro regione vienintelis vyras su drauge bandė pabėgti, bet greit Krasnojarske juos surado, atgal parvežė. Gerai, kad niekas jų nenubaudė už pabėgimą. Tremtiniai pašmaikštaudavo, pasijuokdavo iš šio pabėgimo - o kas beliko, kaip tik pasijuokti iš lemties...

Daugiau bėgti niekas nedrįso - gimtinė toli, reikėjo turėti ir kokį laivelį Angara plaukti, ir meškų, vilkų miške pasisaugoti. Apskritai, žvėrių visuomet reikėjo saugotis.

Stanislava pasakoja, kaip vienas vyras per mišką ėjo iš kaimo, kuriame dirbo, ir meška jį užpuolė. Žvėris buvo piktas - partrenkė, uždaužė vyrą ir pakasė šiukšlyne prie pušies. Mat šviežios mėsos jis neėda, pastovėti ji turi. Laimei, vyras po kiek laiko atsipeikėjo - meška nebuvo jo užmušusi. Susivokęs, kas nutiko, mišku jau bijojo eiti, bėgo pakraščiu palei upelį, baimindamasis, kad ta pati meška iš kur neišlįstų.

Šviesuliai tremtyje

Šeimos dienas tremtyje praskaidrindavo iš Lietuvos atkeliavę tėvo siuntiniai - miltų, kruopų jis atsiųsdavo. Dabar dukra pripažįsta, kad tik todėl šeima ir išgyveno Sibire. Prie siuntinio tėvas ir laiškelį pridėdavo. Laiške - vis tas pats tekstas: „Tikiuosi, netrukus parvažiuosite, susitiksime. Neilgai jūs čia būsite“.

„Akis praverkėme...“, - emocijas, kildavusias perskaičius laiškus, prisimena Stanislava.

Kad nemirtų iš bado, teko ir patiems maisto prasimanyti. Visas pagalves į maistą išmainė, vėliau bulvių pasisodino, mažasis broliukas žvejoti pradėjo. Kiek valgio likdavo, su vienišu senuku bendrabutyje pasidalindavo. Šis net lėkštę išlaižydavo...
Teko ir nukentėti nuo kitų alkanų tremtinių - kažkas į šeimos sandėliuką buvo įlindę, bulves pavogė.

Štarai ir paršiuką buvo nusipirkę. Pamena Stanislava, kaip 15 kilometrų vargais negalais iš kito kaimo jį parsitempė. Gyvuliui tuomet guolį įrengė: iškasė duobę, lentom apdėjo, žemėm apkasė, langelį paliko, kad paršiukas neapaktų, pjuvenom apipylė. Ilgai auginti jo negalėjo - nebuvo kuo šerti, o ir patys mėsos troško. Papjovę, pasūdę mėsą paliko sandėliuke ir vieną rytą jos neberado.

„Oi kaip verkėme tuomet. Tačiau negalėjome nieko padaryti, neturėjome kam pasiskųsti - policijos ten nebuvo“, - pasakoja buvusi tremtinė.

Sibiras 3Tačiau tarp ašarų ir gyvenimo šviesulių tremtyje buvo. Stanislava ten savo vyrą Feliksą sutiko, kuris iš lagerio dirbti buvo atvežtas. Pora į „zaksą“ (metrikacijos biurą) nuėjo, vėliau ir kunigas buvo atvažiavęs santuokos palaiminti.

„Skaudi tremtis, tačiau gyvenimas virė - ir kiti jaunuoliai tuokėsi, vaikus gimdė, namus statėsi. Sibire gimė ir mano sūnus Kęstutis. Geras vaikas užaugo, sirgo daug, bet išlaikiau jį.

Džiaugsmo daug suteikė ir atmintyje įstrigo diena, kai įsikraustėme su vyru į savo namus, kuriuos jis pastatė iš apvalių rąstų. Aš pati tinkavau sienas, molį, smėlį tempiau, samanomis apdėjau. Savo namą turėjome!“, - rodos, dar dabar tuo džiaugsmu trykšta moteris.

Grįžę ir vėl išvažiavo į Sibirą

Tremties skauduliai labiausiai išryškėdavo per šventes, ypač per šv. Kalėdas - šeimos susibūrimo, Jėzaus gimimo šventę. Valdžia Sibire nedraudė švęsti krikščioniškų švenčių, tačiau švęsti nebūdavo nei iš ko, nei nuotaikos. Vietoje 12 patiekalų ant šv. Kūčių stalo tik bulvienė būdavo, o šventinį džiaugsmą ašaros ir maldos pakeisdavo.

8 metus prabuvus Sibiro rytuose, 1956 m. Štarų šeimai buvo grąžinti atimti pasai. Dar kiekvienas pasirašyti turėjo, kad negrįš gyventi į gimtąjį kaimą.

Į Lietuvą jie grįžo, tačiau pasidžiaugus atgauta laisve, greitai teko ir nusivilti - niekas jų Lietuvoje nepriregistravo, jie buvo nereikalingi. Užsukę į Balčius pažiūrėti savo sodybos, nustėro: daržinė buvo beveik nuversta, ten apsistoję žmonės lentomis krosnį kūrenosi, namo stoge nemaža skylė atsivėrė.

„Pirmas dalykas, ką padariau grįžusi - parklupau ant Lietuvos žemės ir ją pabučiavau. Tačiau niekur nepriimti, vėl išvažiavome į Sibirą. Tik šį kartą - tarsi savu noru“, - prisimindama dar ir dabar susigraudina Stanislava.

Išvažiavo moteris su vyru ir sūnumi į Irkutsko sritį, Sibiro šiaurėje - ten buvo ištremti ir Felikso tėvai, vadinę jauną šeimą atvykti pas juos. Dar 2 metus šeima praleido savanoriškoje tremtyje, kol sukaupė pinigų gyvenimo pradžiai Lietuvoje.

Laimė - ne piniguose

Tokie tremties prisiminimai glūdi S.Štarienės širdyje. Iš visų 10-ies šeimos asmenų Stanislava dabar viena likusi. Girdėjo moteris, kad ten, buvusios tremties vietoje jau nebėra miškų, kuriuos šeima kirto, dabar ten žmonės metalo randa, verda darbai kasyklose.

„Kai kurie kreivai žiūrėjo į mus grįžusius, kai kurie ir dabar keistai pavydi ir netgi pataria man džiaugtis, kad didesnę pensiją gaunu. Ir ko džiaugtis? Ne piniguose laimė. Jeigu taip galvojate, reikėjo patiems ten pabūti, suprastumėte, kiek sveikatos praradome, kiek ašarų išliejome, kaip sunkiai kiekvienas pensijos centas uždirbtas“, - tvirtina moteris.

Ilgėdamasi tų žmonių, kuriuos pažinojo dar prieš tremtį, prisimindama Sibire bendrus likimo smūgius turėjusius ištverti bičiulius, Stanislava sako, kad su jais buvo miela bendrauti.

Tad ir suprantamas jos palinkėjimas šilutiškiams švenčių proga - ne pinigų, materialių daiktų, o santarvės bei patriotizmo. Atsisveikindama ir dar vieną linkėjimą perdavė - tikėjimo: į bažnyčią bent jau per šventes skubėti ne dėl prievolės, o dėl tikėjimo...

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt