arkliai merliunieneArkliukai: didesni, mažesni ir visai mažyčiai; mediniai, plastikiniai ir minkšti žaislai; paveikslai su arkliais arba išsiuvinėti jų atvaizdai ant pagalvėlių; statulėlės, kalendoriai, laikrodžiai, peleninės ir puodeliai su arkliukų atvaizdais. Galiausiai - du vienas priešais kitą šokantys arkliukai ant sodybos vartų ir prie tų vartų ateivius pasitinkantis tik ant užpakalinių kojų stovintis žirgelis. O kitoje namo pusėje -  gražiai restauruoton senovinėn karieton pakinkytas kur kas solidesnis arklys...

Toks arkliukų sambūris yra Švėkšnos Žalgirio gatvėje, kur gyvena medikė Leonora MERLIŪNIENĖ.

Svečiuosna pas visų mylimą Švėkšnos medikę, pamatyti dar jos a.a. vyro Petro sukauptos kolekcijos įsiprašome artėjant sausio 31-ajai, kai pagal kiniečių kalendorių yra metų sandūra. Taigi šiandien prasideda Arklio metai.

Svetinga šeimininkė pasakoja kiekvieno šių arkliukų istorijas ir prisipažįsta pagalvojusi, jog ši kolekcija - toks kiekis šių metų talismanų - turėtų jai šiemet atnešti ypatingą sėkmę.

Ne tik turėtų, bet jau ir atnešė - juk ji, švėkšniškių valia, šiemet išrinkta pirmą kartą Švėkšnoje organizuotų Švėkšnos „Metų žmogaus“ rinkimų nugalėtoja.arkliai dirba

Vyro pomėgis tapo bendru

Kiek L.Merliūnienės namuose iš viso yra tų arkliukų, šeimininkė sako nė neskaičiavusi, ar bus 100, ar kiek mažiau, nesvarsčiusi. Tai šviesios atminties vyro Petro pomėgio palikimas, kauptas ilgus dešimtmečius.

Leonora pasakoja, jog vyras nuo jaunumės be galo mylėjęs arklius. Jo tėvų namuose, gretimame Jokšų kaime, visuomet buvę keli arkliai, nes be jų tais laikais įdirbti žemę nebūtų buvę įmanoma. Vėliau parsikėlęs Švėkšnon Petras irgi visada laikė 1 ar 2 arklius.

Čia, Švėkšnoje, Petras sutiko ir Leonorą, tuomet jau Kauno P.Mažylio medicinos mokyklą baigusią ir pagal paskyrimą atidirbusią, todėl tėviškėn sugrįžusią jauną medikę. O susituokę jiedu ir nepajuto, kaip vyro pomėgis tapo bendru.

Daug karietų išvežė į Rumšiškes

Dar sovietmečiu, kai lietuviai iš vienkiemių buvo keliami į gyvenvietes, Petras pradėjo važinėti po tas tuštėjančias kaimų sodybas. Tada jo mintyse jau buvo noras aptikti senovinių karietų. Tiesa, visai tinkamos naudoti ir nesugadintos karietos nerado nė vienos, užtat nemažai aptiko kitokių lobių - atskirų jų detalių, ratų, pakinktų ir kt. O laisvalaikiu iš tų detalių ėmė konstruoti karietas.

arkliai eksponatai„Žinoma, kad ilgainiui jo darbas tapo ne tik mano, bet ir visos šeimos pomėgiu“, - atsako Leonora, kai klausiame, negi taip vienas ir krapštėsi prie tų karietų.

Pasirodo, ji ne tik neprieštaravo vyro užsidegimui, bet ir talkino jam, kai reikėdavo šveisti rūdimis padengtas detales, jas restauruoti. Ūgtelėję į šį darbą įsitraukė ir vaikai.

Keletą karietų pavyko parduoti, kitomis Petras malonumą suteikdavo vestuvininkams, krikštynų pulkams: vežiodavo visus tokios egzotikos ištroškusius svečius po Švėkšnos parką, po miestelį ir apylinkes.

Anot Leonoros, gal šešios dešimtys karietų ir visokių brikelių praėjo per jos vyro rankas. Apie 10 jų, jau restauruotų, buvo išvežtos ir padovanotos Rumšiškių liaudies buities muziejui, o KAMAZ-ą karietoms nuvežti teko patiems Merliūnams surasti.

Augino  daug arklių ir ponį Žirnį

Nepyko Leonora ir dėl to, kad Petras nuolat laikė arkliukus, kuriems reikėjo ir pašaro parūpinti, ir prižiūrėti. Tiesa, šeima turėjo šiek tiek žemės, augino daržovių, tad ją įdirbti arkliukai padėdavo.

Jų traukiamomis karietomis su vaikais ir į šventes važiuodavo, kitus tose šventėse pavėžindavo.

„Tai buvo džiaugsmas ir mūsų vaikams, ir kitiems, arkliukų ir karietų iš arti nemačiusiems, nusifotografuoti su jais arkliai kiemenorintiems. Tai kaip galėjau pykti?“ - net tokio klausimo nesupranta Leonora.

Moteris nepamena visų jų namuose augintų arklių vardų. „Kiek jų visokių - raudžių, blisių, pipirų, sakalų ir visokių kitokių buvo...“ - net mosteli ranka, mat vardus savo augintiniams rinkdavo Petras.

Išėjęs į pensiją, jis ir ponį įsigijo. Tiesiog šiaip sau - savo, savų ir kaimynų vaikų džiaugsmui. Ypatingai juo rūpinosi, kad nešaltų, kas vakarą - net ir vasarą, į tvartą parvesdavo.

Ponį šeima pavadinio Žirniu ir jis Merliūnų namuose gyveno gal 6 metus. Ir tik jausdamas senkančias paskutines jėgas, Petras šeimos numylėtinį padovanojo kitame rajone gyvenantiems žmonėms.

Arkliukai atnešė didelį netikėtumą

Petro pomėgis buvo tikras išsigelbėjimas visiems, kai ateidavo jo gimtadieniai, vardinės ar kitokios šventės, kai artimieji grįždavo iš kelionių: anot Leonoros, niekam nebereikėdavo sukti galvos, kokią dovaną jam išrinkti. O jis dovanotas arklių skulptūrėles, kalendorius, pelenines ir kitokius suvenyrus labai saugojo - jei kas imdavo apžiūrinėti, stebėdavo ir įspėdavo, kad tik nesudaužytų.
arkliai merliuniene lauke
Vienas kitas suvenyras į šią kolekciją kartais parkeliauja ir dabar, nors Petro jau 3 metai nebėra. Dažniausiai juos nuperka vaikai. Šeimos nariai sutarė, jog ateityje tėčio kolekciją sutvarkys ir paskirs jai vieną antrojo aukšto kambarį, tai bus lyg ir jo muziejus.

„Tai ar galime sakyti, kad ir Švėkšnoje yra Arklio muziejus“, - klausiame Leonoros.
„Manau, galima“, - atsako ji.

O ar ji tikinti, kad arkliukai jai šiemet ypatingą laimę ir sėkmę atnešiantys?

„Bet jie jau atnešė didelį ir malonų netikėtumą - tą laimėjimą „Metų žmogaus“ rinkimuose, nors apie tai nei galvojau, nei tikėjausi“, - išgirstame atsakymą.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt