vytautas benamis copyKiekvieną laisvą valandėlę - liūdesys ir neramios mintys apie tai, kaip reikės gyventi toliau... Kur teks glausti galvą senatvėje, kai privalės palikti Laikino gyvenimo namus?

Šiandien - nei namų, nei pinigų, nei sveikatos, nei artimų žmonių, o ir ateityje, regis, jokių prošvaisčių, kad bus kitaip. Toks Vytauto gyvenimas.

Paprašytas papasakoti savo likimą, Laikinojo gyvenimo namuose besiglaudžiantis vyras prašo nekeisti jo vardo, sutinka ir fotografuotis. Anot jo paties, kai tau už nugaros - vėčiusio ir mėčiusio gyvenimo 60 metų, jau nebeturi ko bijoti nei nuo ko slapstytis.

Nelaimių pradžia - sovietų kariuomenėje

Kalba jis tyliai ir ramiai. Sako apskritai esantis nekonfliktiškas žmogus. Prisimena tarnybą sovietų armijoje, kuomet buvo paskirtas į jūros pėstininkų gretas, kurias, jo paties teigimu, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai vadindavę „čiornaja smertj“ („juodoji mirtis“).

Tarnavusiems tame dalinyje vaikinams buvę skiriami ypač dideli fiziniai krūviai. Kartą Vytautas nesėkmingai sukosi ant skersinio ir tėkštelėjo nuo jo žemėn. Tas tėkštelėjimas ir jo metu patirta kelio trauma buvo tolesnių jo ligų priežastis.

Pusmetis ligoninėje, o tuomet teko atitarnauti likusią tarnybos dalį. Tai, kad visą laiką jautė kojos skausmus, niekam nerūpėjo, namo anksčiau tarnybos pabaigos jo neišleido.

Tuos skausmus tebejaučia ir dabar, nors nuo to laiko praėjo keturi dešimtmečiai. Iškęstos jau kelios operacijos: dvi - Maskvoje, viena - Klaipėdoje.

„Pakeisti raiščiai, išimti meniskai. Kauno medikai sakė, kad reikėtų dar vienos operacijos, tik garantijos, jog koja po to lankstysis, duoti negali. Tai kam man ta rizika? Dabar bent jau šiek tiek einu“, - pasvarsto Vytautas ir sako daugiau operuotis nesiryžtų.

Apie ateitį nesusimąstė

Vos 21-erių sulaukęs, Maskvoje jis susipažino su mergina - totorių tautybės Seide. Nors ji tebuvo vos 16-kos, dar tebelankė 8 klasę, Vytautas sako nekreipęs į tai dėmesio ir netrukus jiedu susituokė. Anot Vytauto, sugyveno gerai, bet neilgai. Po 5-erių metų, susilaukę dviejų sūnų, skyrėsi. Pagrindinė skyrybų priežastis, vyro nuomone, jo tėvynės ilgesys. „Traukė mane į savo kraštą, o ji nenorėjo kitur gyventi“, - sako jis.

Tikina, kad su žmona išsiskyrė gražiuoju, sugrįžo į Klaipėdą. Kurį laiką ir su sūnumis ryšius palaikęs, vyresnėlis kartą net atvažiavęs pas tėvą. Bet tik kartą, o vėliau jis žuvo.

Vytautas vedė dar kartą. Raisa irgi buvo gera žmona, irgi sutarę, bet tą ramybę nutraukė nelaimingas atsitikimas: gatvėje nugriuvusi moteris patyrė nepagydomą traumą ir netrukus mirė.

Po to buvo gyvenimas Kintuose su Erika. Pasak Vytauto, ir su šia moterimi jis sutaręs gerai, bet ir ji mirė. Netikėjęs, kad taip gali nutikti, kad vos pas medikus patekusiai moteriai gali būti nustatytas paskutiniosios stadijos vėžys.

Niekada Vytautas nebuvo susimąstęs ir apie tai, kad jei jo moteris mirtų, tai jis liktų be stogo virš galvos, nes buvo atsikraustęs į jos namus. Sako, tiesiog gyveno ir manė, kad taip ir gyvens dar ilgai kartu.

Kodėl nemąstė apie ateitį - jau kitas klausimas. Kai kurių gerai porą pažinojusių kintiškių teigimu, gal juodu tiesiog ir laiko tam neturėjo, mat mažne neišsiblaivydami  gyveno.

Kaip ten bebuvo, bet mirus sugyventinei jos vaikai nevarė Vytauto iš namų. Tačiau aplinkui gyvenę kintiškiai šį laiką mena su siaubu. Anot jų, vyras beveik neišsiblaivydavęs, butą buvo pavertęs tikra landyne, kurioje dieną ir naktį vyko išgertuvės.
Viena tokia naktis buvo lemtinga: nežinia, kaip ten nutiko, bet Vytautas butuką padegė. Palaikis būstas gerokai apsmilko, smarkiai nukentėjo ir pats šeimininkas.

Medikų pagalbos Vytautui prireikė ir pernai rudenį, kai jis susilaužė ranką. Pasakoja, kad prižiūrimas Traumų skyriaus medikų išgulėjęs kelis mėnesius, bet jie juk negali jo amžinai gydyti... Išleido, beje, prieš tai patys susitarę su Laikinojo gyvenimo namų darbuotojais, kad šie imsis namų nebeturinčio vyriškio globos.

Vytautas taip ir sako: „Vyriausioji socialinė darbuotoja Onutė Klasauskienė mane į šiuos namus parsivedė“.

Skaičiuoti pinigus tenka socialiniams darbuotojams

Ir štai Vytautas jau 4 mėnesiai gyvena valdiškuose namuose. Be jo, šiuo metu čia dar glaudžiasi viena moteris ir vienas vyras, bet Vytautas kambaryje - vienas. Nauji baldai, švara ir tvarka, net televizorius kambaryje yra - viskas lyg ir puiku. „Ir darbuotojai čia labai geri, pagailėję mūsų, bėdžių, net valgyti mums atneša“, - kalba vyras.

Pasirodo, čia dirbantiems socialiniams darbuotojams išties kartais širdys neatlaiko, ir jie pasidalija su šių namų gyventojais tuo, ką deda ant savojo stalo. Mat kartu su savo globotiniais suskaičiavę, kiek šiems lieka atskaičius mokestį už valdiškus namus ir kitokius įsiskolinimus, pamato, kad globotiniams dažnai tektų net badauti.

Panašiai buvo ir Vytautui. Kai sudėliojusi jo finansus vyr. socialinė darbuotoja O.Klasauskienė pamatė, kad jam lieka vos apie 100 litų, ėmėsi skambinti antstoliams, prašydama mažinti išskaičiuojamas sumas.

„Mes, socialiniai darbuotojai, žmogų priimame tokį, koks jis yra, ir svarstome tik vieną galimybę - kaip jam padėti“, - paaiškina O.Klasauskienė.

Vytautas, pasirodo, turi reikalų net su keturiais jo skolų išieškotojais, nors žurnalistams prisipažįsta tik vieną savo skolelę. Ją esą įsitaisęs gelbėdamas draugą. Šis girtas važiavęs savo automobiliu, stabdant pareigūnams nestojęs, o vėliau priremtas prie sienos prašęs, kad Vytautas prisiimtų kaltę.

„Nesipriešinau, ko dėl draugo nepadarysi“, - kalba vyras, anot jo paties, taip pelnęs ir 4000 litų baudą.
Dabar, pasak paties pašnekovo, iš jo pašalpų antstoliai kas mėnesį atskaičiuoja daugiau kaip 100 litų tai skolai dengti.
O kur draugas?

Šis jau prieš metus Švedijon išvyko, bet žadėjo grįžęs su Vytautu atsiskaityti. Vyras tiki - juk geras draugas esąs, nesvarbu, kad ryšių su juo nebeturįs...

Priklausomybės nepripažįsta

Taigi viskas būtų pusė bėdos, jei ne ta širdį stingdanti mintis: o kas toliau? Kas laukia, kai po poros mėnesių teks palikti šiuos dar naujais remontais tviskančius namus? Kurion pusėn sukti? Kaip prasimanyti pinigų ir kur rasti stogą virš galvos?..

„Eičiau pas ūkininkus, bet blogiausia, kad dirbti negaliu - kojos nevaldau, rankos pakelti negaliu“, - kalba Vytautas.

Sako dirbęs ir vairuotoju, ir suvirintojo profesiją buvęs įvaldęs, bet kuomet Lietuva laisva tapo, darbų nebeliko. O čia dar ir sveikata silpna, tad kur tą darbą begausi?..

Kreipėsi į Neįgalumo nustatymo komisiją, bet ši savo išvadoje nurodė, jog Vytautas darbingas, tik 20 proc. darbingumo praradęs. „Bet koks iš manęs darbininkas?“ - pats pasvarsto.

Dėl tos pačios priežasties sako ir moters jau nebeieškosiąs, nes kam toks reikalingas?..

„Išgėrinėjau visą laiką. Ir dabar dar išgeriu, - atvirai atsako į tiesmuką klausimą. „Tai negi dar lieka už ką gerti?“ - stebimės. „Man nelieka, bet draugai pastato“, - vėl į vatą nevyniojamas atsakymas.

Bet čia pat Vytautas tikina neturįs jokios priklausomybės, geriąs tik tada, kai pats to norįs, o kai nenorįs, esą niekas jam neįsiūlo. „Traukos neturiu“, - tikina.

„Gėrė be jokio saiko, neišsiblaivydavo, gyveno palaidą gyvenimą, o butą užeiga buvo pavertęs. Dirbti taip tingėjo, kad vos priversdavome už socialines pašalpas atidirbti“, - išgirstame Kintų seniūnijos darbuotojų nuomonę.

„Pats tokį gyvenimą susikūrė“, - galiausiai reziumuoja vienas seniūnijos darbuotojas.

Galgi pats Vytautas turėtų ką patarti kitiems šiandien slidžiu keliu žengiantiems vyrams ir moterims? „Patarimai - tuščias reikalas, kiekvienas pats sprendžia, kaip jam gyventi“, - atsako atsisveikindamas.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt