kapinesKeleto skaitytojų paklausėme, kaip jie vertina iki šiol vis dar prieštaringai vertinamą laidojimo būdą - palaikų kremavimą.

Šilutiškė Lina, 29 metų:

- Ne taip seniai besikalbėdamos su mama užkabinome tą temą - kremavimą. Ir abidvi buvome vienos nuomonės - labai gerai, kad atsirado tokia paslauga Lietuvoje, ir tikrai abi norėtume tokiu būdu iškeliauti amžinybėn. Mama netgi buvo apgalvojusi, kad norėtų atsigulti šalia savo tėvelio - sakė, kad į jo kapą jos pelenus užkastume.

Aš tokio aiškaus noro neturiu ir manau, kad nedaugelis žmonių drįsta pagalvoti, kaip norėtų atsisveikinti su žemiškuoju gyvenimu. Bet gal reikėtų apie tai pakalbėti su artimaisiais...

Rusniškis Zigmantas, 51 metai:

- Nežinau, kokie argumentai lemia, kad žmonės renkasi palaikų kremavimą, bet aš turiu vieną didelį argumentą UŽ kremavimą: užtenka Lietuvos miškelius, kalvas versti kapinėmis, palikime juos gyviesiems, o mirusiesiems turėtų užtekti vietos esamose kapinėse ir naujuose kolumbariumuose. Nebeplėskite kapinių!

Prisimenu, kai buvo užtverta naujųjų Šilutės kapinių teritorija - atrodė, kad vietos čia užteks daug dešimtmečių. O jau dabar šiame dideliame mirusiųjų mieste vietos naujiems kapams vos užtenka. Artimųjų kapus paverčiame gėlynais su poilsio „aikštelėmis“, kartų kartoms tenka įpareigojimai juos tvarkyti. Bet juk užtektų kuklios vietelės tvarkingame, estetiškame kolumbariume. Todėl aš esu už palaikų sudeginimą ir amžiną poilsį kolumbariume.

Vainutiškė Raimonda, 53 metai:

- Nesu su artimaisiais diskutavusi apie laidotuvių norus, bet kai taip tiesiai šviesiai paklausėte, visos mintys apie karsto užkasimą į žemę, natūralų kūno irimą arba palaikų sudeginimą man sukėlė nemalonias emocijas. Todėl apie savo pasirinkimą negaliu nieko pasakyti, nes kol kas nenoriu rinktis.

Šilutiškė Inesa, 33 metai:

- Urna, saugoma kolumbariume, man labiau priimtinas laidojimo būdas nei karsto užkasimas kapinėse. Visų pirma todėl, kad kapų priežiūra dabar virto kažkokia pompastiška prievole, aktualia visai giminei ir netgi pažįstamiems: visiems svarbu, kiek kas investuos į kapavietės sutvarkymą, kokio akmens paminklą ir apdailą įrengs, kokias gėles sodins, kaip dažnai lankys, laistys... Kai kas kapaviete rūpinasi daugiau, nei rūpinosi ten palaidotais artimaisiais, kai jie buvo gyvi...

Būtų gerai atsisakyti kapinėse marmurinių „aptvarų“, plytelių, gėlynų.  Manau, kad amžinojo poilsio vietoje reikia paprastumo, kuklumo - tai daug labiau atspindi mūsų gedulą, mirusių artimųjų ilgesį. Užtektų kryželio, gėlės kerelio ir paprastos žalios vejos, o dar geriau - sienutės urnoms sudėti.

Naumiestiškis Jurgis, 61 metų:

- Jaunesniems žmonėms labiau prie širdies karsto sudeginimas nei laidojimas žemėje. O vyresni nenori naujovių. Ne vienas yra apgalvojęs, kaip norėtų būti pašarvotas, pasirenka drabužius, muziką, netgi užsiima vietą kapinėse, paminklus pasistato. Ir mano teta vaikams buvo papasakojusi, kokios turėtų būti jos laidotuvės, - minties apie kremavimą nė neprisileido. Vaikai išpildė jos norus.

Manau, kad laidojimas kapinėse mums, lietuviams, bus dar ilgai labiausiai priimtinas iškeliavimo būdas. Aš irgi esu už tai.

Šilutiškė Mėta, 79 metų:

- Nepriimtina man tokia naujovė, nežinau, kas galėjo taip sugalvoti. Argi taip galima - deginti žmogų?.. Nenorėčiau, nei kad mane kremuotų, nei kad kurį nors iš mano artimųjų. Noriu tradiciškai būti palaidota žemėje, kaip tėvai, seneliai ir proseneliai. Ir kad vaikams ir anūkams tai būtų šeimos atminties vieta.   

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt