emigrante inesaJeigu Anglijoje esi dirbantis ir šiek tiek mąstantis žmogus, tai parduotuvėje tau nereikės krapštyti centų piniginėje, ar skaičiuoti, kiek pabrango pienas, - įsitikinusi Yorke gyvenanti kraštietė Inesa Čaikytė - Katkienė.

Prieš porą metų Inesa su vyru Roku nusprendė radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Vilniuje palikę nuosavą butą, darbus, draugus, kartu pasiėmę augintinę vilkšunę Cocą, jie išvyko kitos kultūros pažinti ir naujų iššūkių atremti.

Anglijoje Inesa pakeitė jau dešimt darbų. Pradėjusi nuo paprastų darbų viešbučiuose ir greitojo maisto restoranuose, šiandien šilutiškė dirba atsakomybės reikalaujantį administracinį darbą ligoninėje.

Teisininko išsilavinimą turinti moteris sako, kad anglams neįdomūs lietuviškieji diplomai, o norint pasiekti karjeros aukštumų, visai nebūtinas aukštasis išsilavinimas.
„Ilgiuosi šeimos, draugų, savos kultūros ir juodos duonos“, - atvirauja Inesa ir šypteli pagalvojusi, kad nuo Lietuvos ją skiria tik pora valandų skrydžio - užsinorėjus visada galima parlėkti aplankyti gimtinę.

- Kokiame Anglijos mieste gyveni? Kuo jis skiriasi nuo Šilutės?

- York’as - vienas gražiausių ir turistų lankomiausių istorinių Anglijos miestų. Ramus, gražus ir saugus. Angliški miesteliai nuo lietuviškųjų labiausiai skiriasi tuo, kad čia viskas suspausta - siauros gatvelės, maži namukai - taupydami vietą britai išnaudoja kiekvieną kvadratinį centimetrą. Pirmą kartą atvykus į Yorką gali pasirodyti, kad svečiuojiesi nykštukų planetoje.

- Kas lėmė sprendimą išvykti iš Lietuvos?

- Labiausiai norėjosi naujų iššūkių ir naujos patirties - praplėsti akiratį. Kadangi studijuodama universitete taip ir neišdrįsau išvažiuoti pagal „Erasmus“ programą, nusprendžiau atsigriebti baigusi studijas.

Taip pat norėjau patobulinti anglų kalbą, nes dar gyvendama Lietuvoje supratau, kad norint ką protingesnio pasakyti angliškai, trūksta žodžių. Ekonominė šalies padėtis irgi vaidino ne paskutinį vaidmenį. Juk naujos patirties bei iššūkių būtų galima kad ir Balyje savanoriaujant pasisemti, tačiau kartu norėjosi ir patogaus gyvenimo, ir žinomos kalbos, todėl pasirinkome Angliją.

York’e gyveno pažįstami, pas kuriuos galėjome pradžioje apsistoti, tad apsispręsti nebuvo sunku.

Lietuvoje su vyru palikome darbus biuruose ir išvažiavome puikiai suprasdami, kad pradžioje teks dirbti nebūtinai tai, ko norisi. Išvažiavome nesibaimindami, nes žinojome, kad jeigu svečioje šalyje nepatiks, Tėvynė visada lauks sugrįžtančių.

- Kuo gyvenimas Anglijoje kitoks nei Lietuvoje?

- Kaip pritapti svetimoje šalyje, priklauso tik nuo konkretaus asmens nusiteikimo. Mano nuomone, kaip tu elgsiesi su aplinkiniais, taip ir jie su tavimi elgsis. Natūralu, kad anglai, ypač - nedideliuose miesteliuose, „tyrinėja“ atvykėlius - jiems įdomu, ko tu čia atvažiavai, jie tavimi nepasitiki.

Kalbos barjeras reikalų pataisyti irgi nepadeda. Viena yra bendrauti su žmogumi, kuriam anglų kalba nėra gimtoji, o visai kas kita kalbėtis su grynakrauju britu, kuris nesupranta, kad šviežiai iškeptas emigrantas negali perprasti visų jų dialektų ir specifinių juokelių.

Darbą susirasti lengva nebuvo, nes nežinojau daugybės subtilybių: ką pokalbio metu sakyti, ką nutylėti, kada šypsotis... Net parašyti tinkamą gyvenimo aprašymą buvo tikras iššūkis. Bet su patirtimi ateina ir žinojimas, kaip kur elgtis. Ilgainiui supranti, kad jei britas tau šypsosi ir kažką žada, tai tu vis tiek turi turėti planą B ir galbūt C, nes jo nuomonė keičiasi taip pat greitai kaip ir oras Anglijoje. Tik jokiais būdais nebandyk apkaltinti anglų džentelmeno melagyste - jie nemeluoja, tiesiog keičiasi aplinkybės.

Visgi šie žmonės turi daugiau gerų savybių, pavyzdžiui, man labai patinka tai, kad anglai nesmerkia ir nenuvertina nė vieno žmogaus: nesvarbu, kaip tu atrodai, kokio amžiaus esi ir kokias turi pareigas - kiekvienas yra vertas pagarbos. Čia nieko nenustebins tai, kad nemažos įmonės vadovas žino savo valytojų vaikų vardus ir nuolat pasiteirauja, kaip jiems sekasi arba pasikalba apie tai, kur praleido atostogas.

Manau, kad abi tautos viena iš kitos turi ko pasimokyti: lietuviai iš anglų - tolerancijos, pagarbos vienas kitam ir optimizmo, o emigrante inesa miestasanglai iš mūsiškių - atsakomybės jausmo ir nuoširdumo.

Pragyvenimo lygio skirtumai yra akivaizdūs, tačiau pasitvirtina auksinė taisyklė - daugiau uždirbi, daugiau ir išleidi. Pavyzdžiui, anglai neįsivaizduoja savo gyvenimo be nuolatinių pasisėdėjimų pub’uose (baruose) ir vakarienių restoranuose, naujausių modelių išmaniųjų telefonų ir lizingu pirktų automobilių. Natūralu, kad ir išleidžia jie daug daugiau nei statistinis taupus lietuvis ir toli gražu nesijaučia esantys turtingi.

Gyvendama Lietuvoje daug rečiau girdėjau žmones skundžiantis, kad jiems trūksta pinigų, o Anglijoje tokie skundai - kasdienybė.

- Ką dirbi dabar?

- Per dvejus metus pakeičiau daugiau nei 10 darbų. Lietuvoje seniai būčiau laikoma nelojalia darbuotoja, o čia tai įprasta - darbdaviai tai supranta kaip savęs ieškojimą. Darbus keičia tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės, ir tai niekam nekelia nuostabos. 50-metis gali sėkmingai persikvalifikuoti ir visiškai pakeisti veiklos kryptį.

Kaip ir dauguma emigrantų, pradėjau nuo greitojo maisto restoranų ir viešbučių, nes dėl didelio turistų skaičiaus York’e šių sričių darbuotojų nuolat trūksta. Buvo įdomu tai išbandyti, darbas su žmonėmis padėjo geriau suprasti vietinį dialektą ir pradėti pačiai drąsiau kalbėti.

Po pusmečio pradėjau ieškoti rimtesnio darbo ir po mėnesio jau sėdėjau švariame ofise, nuo pirmadienio iki penktadienio „stumdžiau popieriukus“, nes daugiau nelabai ten buvo ką veikti. Greit atėjo supratimas, kad norint susirasti darbą, kuriame galėčiau ne tik stumti laiką, bet ir tobulėti, reikia pasirinkti konkrečią kryptį ir baigti angliškus mokslus. Lietuviški diplomai, jei nesi medikas ar patyręs inžinierius, jiems visai neįdomūs. Nusprendžiau lankyti buhalterijos ir finansų kursus ir po dar poros nesėkmingų bandymų susiradau darbą šioje srityje, kurioje jaučiuosi tobulėjanti, ne tik atsėdinti nustatytas valandas.

Kad padarytum karjerą Anglijos didelėje įmonėje, nebūtina turėti aukštojo išsilavinimo diplomą. Pradėjęs nuo žemiausių pareigų, gali sėkmingai kilti karjeros laiptais iki pat viršaus - tai lemia tik tavo sugebėjimai ir asmeninės savybės, o ne prieš 10 metų įgytas popierėlis.

- Ar sudėtingiau Anglijoje laikyti šunį nei Lietuvoje?

- Mes auginame vokiečių aviganę Cocą, kurią atsivežėme iš Lietuvos. Atsivežti šunį į Angliją sudėtinga - reikia įvairių skiepų ir veterinaro pažymų, bet atsivežus viskas paprasčiau nei Lietuvoje. Šunų čia nereikia registruoti ir nereikia mokėti mokesčio savivaldybei. Vienintelis privalomas dalykas - pakabukas su šuns vardu, adresu ir šeimininko telefono numeriu.

Lietuvių šunys tikrai turi ko pavydėti britų šunims. Čia jie gali vaikščioti be antsnukių ir net pavadėlių, važiuoti traukiniais ir autobusais, o valkataujančių šunų tiesiog nebūna, nes jais iš karto pasirūpina atitinkamos tarnybos.

Man buvo keista, kad šunys čia kur kas taikesni nei Lietuvoje. Jeigu mūsų šalyje nieko nestebina vienas kitą piktai aplojantys šunys, čia tą pamatysi retai. Mūsų „normalus“ lietuviškas šuo dažnai priverčia mus pasijausti nejaukiai, kai aploja pro šalį važiuojantį dviratininką ar kitą šunį. Kol kas nepavyko išsiaiškinti šio reiškinio priežasčių, teko girdėti gandų esą anglai šunis nuo gimimo šeria raminamaisiais. Bet, manau, kad jie paprasčiausiai veisimui atsirenka ramius gyvūnus, kitaip nei lietuviai, kurie veisia agresyvesnius šunis.

- Ar bendraujate su vietiniais? Kaip laisvalaikį praleidžiate?

- Emigrantų York’e labai nedaug, tad daugiausia bendraujame su vietiniais. Visi mano bendradarbiai - anglai, puikiai sutariame, nueiname visi kartu kur nors pasėdėti, bet į pernelyg artimas draugystes nesileidžiame. Čia žmonės draugystę supranta kitaip nei lietuviai - draugystės čia greit prasideda, o pasikeitus aplinkybėms, tuoj pat ir baigiasi. Pakeiti darbovietę ar gyvenamąją vietą - pakeiti ir draugus. Labai retai pamatysi tvirtų draugysčių tarp anglų, ypač jaunų. Penktadienio vakarą jie gali išeiti su viena draugų kompanija, o grįžti jau su kita, pakeliui išsimėto kas kur. Lietuviams tai neįprasta.

Vis dar trukdo kalbos barjeras - laisvalaikiu norisi atsipalaiduoti, o ne laužyti liežuvį kalbant svetima kalba, todėl mūsų draugai tokie pat emigrantai kaip ir mes - vieni kitus geriau suprantame.
Laisvalaikiu stengiamės keliauti po Angliją, kuri yra nuostabiai graži šalis, nors dėl oro ir nelabai tinkama turizmui.

  • Naujausi
  • Populiarūs
  • Komentarai

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt