Seniūnijose

© silutesnaujienos.ltŠilutės naujienų“ Nr. 72 spausdinome straipsnį „Vandenėlio - kaip karo metais - pasisemti į šaltinį“. Straipsnyje rašėme apie nepavydėtiną Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaimo gyventojų buitį.

Jau nebe pirmus metus inkakliškiai neturi normalaus geriamojo vandens, nes iš čiaupų jų butuose tekančiame vandenyje labai daug geležies - jo kiekis normą viršija net keliasdešimt kartų.

Renovuoti daugiabutį - būtina. Namas kritinės būklės, tad renovacijos metu dalį jo praktiškai teks perstatyti.Į Šilutės rajoną pagaliau atskrenda pirmoji būsto renovacijos kregždė. Pasinaudoti daugiabučių namų renovacijos programa ir valstybės parama pasiryžo vieno pagrindinės Kintų gatvės daugiabučio gyventojai.

Padėti nepasiklysti įstatymų ir reikalavimų džiunglėse kintiškiams padeda namą administruojanti bendrovė „Šilutės butų ūkis“, kuri ir atlieka visus namo naujinimui reikalingus dokumentacinius žingsnius.

Juknaičių bendruomenę šiuo metu vienija daugiau nei 50 narių.„Lietuvos kaime gera gyventi!“ - skelbia Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos vykdomas ir į pabaigą jau einantis konkursas. Nežinia, ar taip mano visi Juknaičių žmonės, tačiau būtent šio kaimo bendruomenė vienintelė iš viso rajono nepatingėjo išsiųsti į konkursą savo paraiškos.

Rezultatai atskriejo greitai, ir ne bet kaip, o su filmavimo kameromis - projekto rengėjai juknaitiškius perkėlė į kitą konkurso etapą ir patys atvažiavo įsitikinti, ar iš tiesų Juknaičiai tokie šaunūs, kaip apie juos kalba bendruomenė.

„Upės šlaite trykštantis šaltinis - vienintelis mūsų išsigelbėjimas“, - sako inkakliškiai, jau seniai neturintys tinkamo geriamojo vandens.

Kaip karo metais - taip neperdedant galima vadinti Švėkšnos seniūnijos Inkaklių kaime gyvenančių žmonių buitį. Nemažas ir gražus kaimas, net visuotinio optimizavimo laikais išlaikęs savo mokyklą, bet jo žmonės save vadina... vargšais.

Čia gyvenantieji negali naudoti vandentiekio vandens, nors vandentiekio bokštas jų gyvenvietėje šviečia iš toli. Taip yra todėl, kad vandentiekio vandenėlis toks rudas, jog nei skalbti, nei į puodą pilti jo negali, antraip ir patalynė, ir sriuba būna rudut rudutėliai...

Štai ir keliauja vietiniai daugiau nei kilometrą iki artimiausio šaltinėlio, kabarojasi stačiu pakriaušiu, į medžių šakas įsikibdami, žemyn iki Ašvos, kad galėtų parsinešti šio žmogui būtiniausio produkto. Dar Viešpačiui padėkoja, kad tas šaltinėlis apskritai kadaise apylinkėje atsivėrė.

Taip tęsiasi ne mėnuo ar keli - taip jau kelerius metus...

Ukmergės naujienos

kamieniniubank.lt