Pirmojo pasaulinio karo metais, puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje Gintarinėje deklaracijoje, kurią Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos Vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje.

Paryžiaus taikos konferencijos metu, kuri vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. iki 1920 m. sausio 21 d., buvo sprendžiamos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema.

1925 m. Švėkšnoje kilęs gaisras sunaikino beveik visą miestelį, taip pat ir progimnaziją. Gimnazijos rūmai buvo šventinami 1928 m. Į iškilmes atvyko respublikos Prezidentas Antanas Smetona su palyda. Gausioje palydoje buvo ir Emilis Forbekas, Klaipėdos krašto direktorijos nario sūnus, atvykęs iš Bavarijos. E. Forbekas savo įspūdžius sudėjo į apybraižą, kurią buvo išspausdinęs Bavarijos laikraštyje. Savo apybraižą Emilis baigė žodžiais: „Žmonės tada buvo laimingi, tačiau tik dar dešimtį metų. Po to juos išvadavo Stalinas‘‘...