„Esu dėkingas jam už medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę„, kuri yra mano „Lietuviškose apysakose“. Jis jos neišgalvojo.“ Vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas (Hermann Sudermann) savo atsiminimuose įamžino Rusnės daktarą Arturą Kitelį.

Rašytojo ir daktaro A. Kitelio pažintis prasidėjo Šilokarčemos (Šilutės) vaistinėje, kurią 1837-1889 m. valdė Bernardas Teodoras Zėtegastas (Bernhard Theodor Settegast). H. Zudermanas joje įsidarbino padėjėju būdamas 14 metų. Paaugliui ištisas dienas stovėti prie prekystalio buvo tikra kančia: skaudėjo kelį, be to, traukė mintys apie mokslus, kuriuos buvo metęs Tilžėje.

Patarnaudamas vaistinėje, H. Zudermanas susipažino su gydytoju A. Kiteliu, kuris čia užsukdavo kasdien, ir galiausiai drįso kreiptis į jį pagalbos. Daktaras, apžiūrėjęs kelį, patvirtino sąnario raiščio patempimą. Hermanui tai tapo pretekstu mesti vaistininkystę ir iškeliauti atgal į Tilžę - mokytis realinėje gimnazijoje.

Rusniškiui Kiteliui rašytojas liko dėkingas visą gyvenimą ne tik už pretekstą mesti darbą vaistinėje, bet ir už siužetus jo apysakoms, kurių daktaras pripasakojo vėliau, kai jie tapo gerais draugais.
A. Kitelis aprašytas ne tik H. Zudermano atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“, bet ir apysakoje „Jons ir Erdmė“.