Ne raukšlės, o šypsena Inkaklių ilgaamžio Juozo Bočkaus veide. Spalio viduryje jis šventė ypatingą – 90-ąjį jubiliejų ir sulaukė garbių svečių iš Šilutės rajono savivaldybės.
Juozą pažįstantys žmonės sako, kad per gyvenimą jis daugiau šypsojosi, negu skųsdavosi. Visą laiką jis buvo tikintis, savo darbais prisidėjo prie Švėkšnos bažnyčios remonto, Inkaklių kapinaičių tvarkymo darbų. Svarų žodį turėjo, visada gerbiamas Juozas buvo ir savo šeimoje.
Juozo vaikystė, kaip ir daugumos jo bendraamžių, nebuvo lengva. Senolis pasakojo, kad 1941 m. gausi šeima neteko tėvo. Nuo mažų dienų jis ganė gyvulius, dirbo žemės ūkio darbus. „Vyriausias brolis arė, aš ėjau iš paskos ir kultivavau. Dirbome“, – prisimena senolis.
Bet tai buvo tik sunkumų pradžia, nes vėliau Juozas buvo ištremtas į Sibirą. Jis prisimena, kad ten dirbti reikėjo kasdien, niekas ten sekmadienių nešvęsdavo. Devynerius metus tremtyje jis tik sunkiai dirbo, daugiau iš to laikmečio nieko neprisimena.
Kai tik galėjo, Juozas grįžo į Lietuvą. Tačiau gimtajame Šiaudėnų kaime buvo viskas stipriai pasikeitę – namai išardyti, tvartai nugriauti. Gyvenimą teko kurti nuo pradžių.
1960 m. Juozas vedė pirmą kartą. Santuokoje pragyvenus 20 metų, vyras tapo našliu. Vėliau, jau perkopęs šešiasdešimtmetį, jis vedė antrą kartą ir su žmona kartu jau 30 metų. J. Bočkus turi tris vaikus. „Mano visas gyvenimas taip eina: daug dirbau, namą stačiausi“, – pasakoja Juozas.
Ilgaamžį pažįstantis Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis sakė, kad Juozas yra tarsi Bočkų giminės vadas – priimant svarbius sprendimus jo žodis visada būdavo paskutinis. „Nesikišau į kitų reikalus, bet savo nuomonę turėjau“, – atsakė senolis.