Šilutiškis Juozas METRIKIS balandžio 5-ąją sulaukė 95-erių metų jubiliejaus. Senolis čia garsėjo kaip puikus stalius – jis ne vienam ano meto „ponui“ gamino riešutmedžio baldus. Tačiau keliaujant gyvenimo vingiais Juozui teko paragauti ir nesaldžios duonos tarnaujant armijoje bei gyvenant smetoniškoje, sovietinėje, fašistinėje Lietuvoje. Dabar, sukaupęs nemažą gyvenimo patirtį, Šilutės senelių globos namų darbuotojus ir gyventojus jubiliatas stebina savo inteligentiškumu.
Juozą galima vadinti tikru šilutiškiu. Savo gimtinės gyvenimą jis nuolat seka laikraščiuose. O perskaitęs aktualijas, perpasakoja jas ir aplankantiems sūnums.
Be Šilutės jis negali. Sūnus papasakojo, kad parsivežęs tėtį gyventi į Šiaulius pastebėjo, kad šis, susirašęs autobusų tvarkaraščius, jau rezga slaptą planą, kaip grįžti namo…
Širdy – pavasaris
Pasveikinti Juozo jubiliejaus dieną atvyko Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis su Socialinės paramos skyriaus vyr. specialiste Loreta Valiene.
Sveikinimo žodžius tarė ir Senelių globos namų direktorė Danutė Valodskienė. Ji pasidžiaugė 95-mečio inteligentiškumu ir linkėjo dar ilgai džiuginti globos namų darbuotojus bei gyventojus savo buvimu.
„Juozas gimė su pavasariu. Nors, rodos, iš Lietuvos šįmet pavasaris ir emigravo, bet Juozo širdy – šilčiausia jo šiluma“, – sakė direktorė.
Gyveno smetoniškoje, fašistinėje, sovietinėje Lietuvoje
Senolis gimė ir augo amatininkų šeimoje Šimulių kaime. Kadangi tuo metu amatininkų buvo daug, o darbo – mažai, teko dirbti pas ūkininkus. Patys tėvai žemės teturėjo vos pusę hektaro, o šeimoje augo penki vaikai. 8 metus dirbęs ūkiuose, dabar jis apgailestauja, kad dėl to nukentėjo jo pensija. Mat ilgaamžiškumu Juozas pralenkė visus savo darbdavius – jų nei vieno nebeliko, tad nebėra, kas patvirtintų, jog jis dirbo jų ūkiuose.
1938-aisiais kylant karo šurmuliui, ūkininkaujantis J.Metrikis gavo kvietimą į kariuomenę. Sako, kad jaunuosius kareivius valdžia griebė kaip žvėris, negailėjo nei vieno. Neramius laikus išgyvenęs Juozas matė ir smetoniškąją, ir sovietinę, ir fašistinę Lietuvą.
Atsikandęs kareivio duonos, vėliau jis sukūrė šeimą, užaugino du sūnus ir Šilutėje pagarsėjo kaip geras stalius.
Dabar jau suaugę sūnūs yra sukūrę ir savo šeimas: vienas įsikūrė ir dirba gydytoju Šiauliuose, kitas ūkininkauja Saugose.
Prieš aštuoniolika metų netekęs žmonos, Juozas savo bute gyveno vienas, tvarkėsi puikiai. Net 93 metų sulaukęs, vis dar pats pasigamindavo valgyti. Rytais jo kelias dažnai vesdavo į turgelį, kur pirkdavo šviežios žuvies žuvienei, ekologiškų produktų. Tik neseniai – prieš metus – jis apsigyveno Senelių globos namuose.
Kūrė pabėgimo į Šilutę planus
Parsivežti gyventi pas save Juozą bandė ir sūnūs, bet susidūrė su Šilutės ilgesiu tėčio širdy…
Patvirtindamas tai, sūnus papasakojo istoriją, kaip bandė įkurdinti tėtį Šiauliuose. Jo namai buvo netoli autobusų stotelės, kurioje kasdien sustodavo autobusas, važiuojantis maršrutu Panevėžys – Šilutė. Kartą sūnus pastebėjo, kad tėtis jau spėjo tvarkaraštį paslapčiomis nusirašyti, regzdamas planą, kaip grįžti namo…
Neįsikūrė Juozas ir pas kitą sūnų Saugose – ten taip pat po kelių dienų jis jau dairėsi autobuso, vežančio Šilutės link.
Tad dabar jis savo šviesumu džiugina Šilutės senelių globos namų gyventojus ir gali jiems pasigirti, kad turi jau nemažą šeimyną: tris anūkus bei keturis proanūkius.