Artėja Šilutės meno mokyklos 50-metis!
Iš Kintų kilusi juvelyrė Šarūnė VAITKUTĖ vadinama viena aktyviausių Lietuvos metalo menininke. Dailės mokytojo Romo Tarvydo užauginta menininkė aktyviai kuria ir dalyvauja parodose jau visą dešimtmetį.
Dr.Jurgita Liudavičienė, komentuodama Šarūnės kūrybą, sakė, kad susiformavo unikalus jos stilius, originali meninė kalba ir stilistika, kurią atpažinsi iš karto. Autorė kalba medžiagomis: natūraliais mineralais – gintaru, krištolu, fluoritu, ir metalais – auksu, sidabru, platina, suprasdama ir pajusdama kiekvieną jų. Ją tebedomina grynosios kompozicinės vertybės: komplikuotos ir paprastos formos priešybė, nušlifuoto mineralo paviršiaus spindesys ir neapdoroto rupumas. Galimybė auksu tarsi netyčia sujungti draugėn paladį ir krištolą, plonyčiais aukso šiaudeliais apjuosti lazuritą, sukuriant priešybių vienybę. Tamsaus ir šviesaus, sunkaus ir lengvo kontrastai, skirti džiuginti, o ne šokiruoti. Tačiau džiugesys drauge ir stebina. Rasti mineralai ir jų dermė su metalais spinduliuoja vidinę ramybę ir išduoda nenuilstantį autorės smalsumą.
Š.Vaitkutė yra įvertinta daugelyje tarptautinių konkursų, dalyvavo daugybėje grupinių ir asmeninių juvelyrikos parodų Lietuvoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje.
„Kai į Kintų kultūros centrą atsikėlė juvelyrų Tarvydų šeima, jie užkūrė čia kultūros židinį, o vieną patalpą pavertė mistiniu juvelyrikos pasauliu. Daugybė nematytų, nežinia kam skirtų įrankių, visokių smulkių daiktų… Atrodė tarsi alchemiko laboratorija.
Mane traukdavo keisti pasauliai, kai, regis, nieko nesupranti, bet įsivaizduoji, kad jei čia dirbtum, viską išsiaiškintum, paskęstum savo vaizduotės gelmėse. Mokytojų sukurta šilta darbo atmosfera galėjome mėgautis kiek norime. Vasarą ten kasdien užsilikdavau iki vėlumos. Mokytojas, atėjęs užrakinti kabineto, mane rasdavo. Buvau panirusi į juvelyrikos paslaptis, tad blaškytis renkantis tolesnį kelią nereikėjo.
Iki šiol Kintuose vyksta emalio meistrų simpoziumai. Gero vėjo į pamario kraštą įnešę menininkai Tarvydai yra kultūrinio gyvenimo variklis. Jie atvažiavo, ir banga mokinių pasuko į Vilniaus dailės akademiją.
Mano jaunesnis brolis Julius Vaitkus taip pat pasirinko juvelyro profesiją. Esame labai skirtingo būdo, bet abu kuriame preciziškai, subtiliai. Aš dirbu tyliai, švariai, o jis, kai ką nors daro su juodmedžiu, kelia dulkių kamuolius, garsiai, su užmoju kala, mala! Parodo papuošalą – kruopštus, subtilus“, – tokias Šarūnės mintis apie kūrybą publikavo žurnalo „Moteris“ redaktorė Virginija Majorovienė.
Atsakydama į „Šilutės naujienų“ klausimus Š.Vaitkutė rašė: „Meno mokykla pasuko mane ta kryptimi, kuria einu jau daugiau kaip dešimt metų. Daug kuo domėdamasi Kintų meno mokykloje atradau tai, kur mano vidinis pasaulis nurimdavo, paskęsdavau kurdama savo pasaulius piešiniuose, emalėje.
Nemąsčiau, nesirinkau logiškai – man patiko būsena, kurią atradau kūryboje, laiko išnykimas.
Suvokiau, kad taip gyventi, kurti, kaskart atrasti vis naujų dalykų man patiktų nuolat.
Ryškiausi prisiminimai yra tos erdvės, menininkų Tarvydų sukurtos atmosferos, kuri buvo visiškai kitokia nei iki tol. Laisvė, fantazija ir kartu realus pasaulis, daug džiaugsmo, nuotykių. Nuolatinė kaita ir kartu aiškus pagrindas. Prisimenu būseną Kintų dailės mokykloje.
Po Kintų vidurinės mokyklos baigimo širdyje net nejutau, jog turiu rinktis, viskas buvo aišku. Išoriškai, rodos, priiminėjau sprendimus, tariausi, svarsčiau, bet viduje jaučiau tokią didžiulę ir nepaiškinamą trauką, kad turiu būti mene, kūryboje.
Dabar esu menininkė, kuriu papuošalus. Myliu gyvenimą ir savo profesiją, niekuomet jos nelaikiau darbu. Baigiau Dailės akademiją ir visuomet žinojau, kad noriu būti menininkė ir gyventi iš savo kūrybos. Jaučiuosi apdovanota ir mylima gyvenimo – kuriu tik tai, kas man pačiai įdomu, artima, aplink mane vertinantys tai žmonės .
Daug keliauju, taip nuolatos naujai įsikvėpdama kūrybai. Kūryba – mano gyvenimo būdas, poilsis, džiaugsmas, pragyvenimo šaltinis, būdas sutikti naujų žmonių, keliauti ir pažinti, bendrauti.
Paskutiniu metu jaučiu ypatingą trauką Pamario kraštui, gamtai.“