Per mažiau nei metus tikra legenda tarp mamų ir ne tik jų tapęs spektaklis „Urvinė mama“ atsinaujina: motinystės džiaugsmus, vargus ir beprotybę scenoje šmaikščiai tyrinėja dar viena mama – aktorė Lina Rastokaitė. Neseniai susilaukusi pirmagimio L.Rastokaitė repetuoja ne tik pjesės tekstus, bet ir asmenine patirtimi paremtas monospektaklio scenas bei džiaugiasi galėdama su žiūrovais pasidalinti kiekvienai mamai pažįstamomis, ironijos kupinomis mintimis apie tikrąjį motinystės veidą.
Kokios emocijos, įspūdžiai apima vaidinant spektaklyje? Kuo įdomus kūrybinis procesas?
Šis procesas kaip ir visi procesai teatre – su pakilimais bei nuopuoliais. Man patiko medžiaga, kai pirmą kartą ją perskaičiau, bet nebūčiau jos supratusi, jei pati neseniai nebūčiau susilaukusi vaikelio. Vienos aprašomos situacijos labai pažįstamos man, o dėl kai kurių kitų reikėjo pasikonsultuoti su savo draugėmis. Užaugau trijų vaikų šeimoje, todėl apie daugiavaikių tėvų beprotybę žinau iš savo šeimos. Vis dėlto augdama buvau jauniausia, todėl man kliūdavo mažiausiai bausmių ir viskas būdavo atleidžiama. O grįžtant prie kūrybinio proceso – repeticijų metu vis renku informaciją, klausinėju, ko nesuprantu – pasiteirauju režisieriaus Kirilo Glušajevo, kuris irgi turi tris vaikus.
Kiek asmeninės patirties nugulė į spektaklį? Ar įsivaizduojate save daugiavaike mama?
Seniai kalbama, kad Lietuvoje demografinė padėtis tragiška, visi emigruoja. Mano aplinkoje beveik visi draugai daugiavaikiai – turi po 3 – 4 vaikus. Visi jie laimingai gyvena ir džiaugiasi tėvyste. Tuo tarpu man kol kas vieno per akis, sunku net suvokti, kaip būtų, jei turėčiau daugiau vaikų. Tačiau matau, jog žmonės susitvarko. Žinoma, būna dienos, kai išeina iš proto, bet sugrįžta atgal ir toliau gyvena.
Spektaklyje kalbama, jog būti mama – išprotėjęs reikalas. Ar egzistuoja receptas, kaip nepamesti galvos motinystės karuselėje?
Nežinau – nors yra įvairių receptų, nė vienas iš jų, mano galva, nepadeda. Beprotybės motinystėje tikrai yra užtektinai. Aš kartais paskambinu savo mamytei ir klausiu: „Kaip tu mus užauginai? Aš neįsivaizduoju, iš kur pas tave galėjo būti tiek kantrybės?“ O ji sako: „Tiesiog auginau ir užauginau“. Tad nors ir būna receptų, man atrodo, kad tinkamiausio nėra, nes vieną dieną vis vien ištinka beprotybės protrūkis, po kurio viskas vėl susitvarko.
Kas jums yra didžiausi iššūkiai motinystėje? Kuo tai skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavote save mama?
Viskas kitaip! Spektaklio kertinė frazė – „Viskas pasikeičia, kai susilauki vaikų“. Ir iš tiesų viskas pasikeičia! Negalėčiau pasakyti, kad nesitikėjau vieno ar kito dalyko – visai negalvojau, jog bus taip kardinaliai kitaip. Diena su naktimi, rytas su vakaru susimaišo, po to ateina kitas etapas, po jo dar kitas… Visas gyvenimas tampa kitoks.
Ko palinkėtumėte kitoms mamoms ir sau? Ko labiausiai reikia tapus mama?
Neįsivaizduoju, ko palinkėti kitoms, bet sau palinkėčiau paprasčiau žiūrėti į tam tikrus dalykus. Būdama mama taip smarkiai sureikšmini kiekvieną smulkmeną… Kiekvienas vaiko kąsnis, kostelėjimas tampa neįtikėtinai reikšmingas! Tai būna ir tokie dalykai, į kuriuos nereikėtų žiūrėti su perdėtu rūpesčiu, tačiau viskas atrodo sudėtinga. Aš pati dar negaliu žiūrėti paprasčiau. Kalbama, jog su antru vaiku būna lengviau. Neseniai sutikau draugę, kuri pagimdė trečią vaikelį, ji pasakė: „Dieve, jei tik būtų įmanoma pradėti gimdyti nuo trečiojo…“ Viskas tada paprastėja.