Eglė Vaitkutė (33 m.) gimtosios Šilutės gatvėse neretai sulaukia vyrų pasiūlymų lenkti ranką. Daugkartinė pasaulio rankos lenkimo čempionė drąsuolius įprastai pakviečia į treniruotę, bet tiktai vienas kitas ryžtasi perprasti šios sporto šakos subtilybes ir galynėtis su stipria moterimi.
Šilutės rajono policijos komisariate tyrėja dirbanti E.Vaitkutė jau ne vienus metus skina pergales rankos lenkimo čempionatuose. Nors šioje rungtyje varžosi ir vyrai, ir moterys, dailiosios lyties atstovių varžybose tėra mažuma. Aukščiausio lygio varžybose rankos lenkikės sudaro vos ketvirtadalį, palyginti su vyrais.
Todėl nieko nuostabaus, kad rankos lenkimas bent jau Lietuvoje daug kam atrodo neįprastas užsiėmimas tarp moterų. Sutikti gimtojo miesto gatvėse vyrai dažnai užkalbina žinomą šilutiškę ir netgi norėtų išmėginti su ja jėgas lenkdami ranką. Tačiau policijos tyrėja gatvėje ar bare sportinių sugebėjimų nedemonstruoja, mieliau gerbėjus pakviečia ateiti į treniruotę. Ne vienas tokį kvietimą kaipmat pamiršta, nes gali būti, kad žinomą sportininkę užkalbino tik juokais ar norėdamas bent jau susipažinti.
Nors stipriosios lyties atstovų dėmesio E.Vaitkutei nestinga, ji šiuo metu neturi širdies draugo. Tačiau dėl to sportininkė visai neišgyvena. Gal vyrai baiminasi ir nesiryžta užmegzti draugystės su sporto aukštumų pasiekusia moterimi? „Manau, kad daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Jeigu pats esi silpnas, vengi stipresnių žmonių, tai – tavo paties kompleksai. Tik džiugu, kad vyrai be reikalo nelenda į akis. Meilės ar šeimos kūrimo nesuplanuosi. Nesu nei prieš, nei už. Manau, kad gyvenimo vaga teka natūraliai“, – įsitikinusi E.Vaitkutė, net 17 kartų tapusi pasaulio čempione. Tiek kartų šilutiškė pasaulio pirmenybių nugalėtoja tapo skaičiuojant aukso medalius, kuriuos ji iškovojo lenkdama ir kairę, ir dešinę ranką.
„Kartais parsivežu du aukso medalius, kartais, kaip šį sykį, vieną“, – patikino neseniai iš pasaulio čempionato, vykusio Turkijoje, Antalijoje, su aukso ir sidabro medaliais grįžusi E.Vaitkutė.
Šilutiškė su rankos lenkimu susipažino prieš 20 metų, prieš tai išmėgino kitas sporto šakas. Dar mokydamasi mokykloje Eglė žaidė krepšinį, lankė lengvąją atletiką – mėtė ietį, stūmė rutulį, lankė savigynos treniruotes. Kai treneris Aleksandras Pancerovas ją pakvietė į rankų lenkimo treniruotes, Eglė neatsisakė ir iškart pamėgo šią rungtį.
Eglė pripažino: iš pradžių jai trūko rimto nusiteikimo, bet jis atsirado, kai pradėjo važinėti į varžybas. Tuomet sportininkė patyrė sportinį azartą bei pyktį, kuris vedė pergalių link. E.Vaitkutė ne kartą pastebėjo, kad galėtų laimėti, bet kažkodėl taip neatsitikdavo. Tada jos kraują ir užkaitino tas noras nugalėti. Kovotojos ambicijos sportininkės neapleido iki šiol, tad ji dabar jau atsidūrė pasaulio rankų lenkikių elite, nors ši sporto šaka ir nėra olimpinė.
Eglė įsitikinusi, jog pirma reikia dalyvauti varžybose, kad suprastum, ar tai tavo sporto šaka, ar ne. Ji pirmos pergalės džiaugsmą patyrė Lietuvos jaunių rankos lenkimo čempionate užėmusi antrąją vietą. Tuomet užvirė azartas daugiau treniruotis ir siekti didesnių pergalių. Sportininkė matė, kad treneris važinėja į čempionatus užsienyje, todėl ji irgi norėdavo kur nors išvykti.
„Kiekvienas žmogus sukurtas daryti ką nors, kas jam tinka. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta daryti tai, kas patinka. Rankos lenkimas – asmeninė sporto šaka, kai esi už pergalę atsakinga pati, o ne kas nors iš komandos“, – patikino E.Vaitkutė, kurios ūgis siekia 180 centimetrų, o kūno svoris – 89 kilogramus.
Rankų lenkimo čempionatuose dalyviai varžosi pagal svorio kategorijas, amžių. „Jeigu tai būtų olimpinė sporto šaka ir už laimėjimus gautume piniginius prizus, būtų daugiau rungtyniaujančių ir didesnė konkurencija. Todėl ši sporto šaka populiaresnė tarp moksleivių, kol jie gali sau leisti treniruotis, sportuoti. Paskui šiame sporte lieka tik vienetai, kurie sugeba suderinti sportą ir darbą“, – apie sportinio gyvenimo užkulisius pasakojo E.Vaitkutė.
Šilutės rajono policijos komisariato tyrėjai tenka vykdyti nemažai užduočių – tirti nusikaltimus, administracinius nusižengimus. Policijoje dvyliktus metus dirbanti šilutiškė – ne tik profesionali sportininkė, bet ir patyrusi pareigūnė, sėkmingai atliekanti tiesioginį darbą. Nors pareigūnams tenka užsukti į sporto salę, kad jie būtų ištvermingi, sportiški, E.Vaitkutės treniruotės nėra kuo nors išskirtinės, tik gerokai dažnesnės. Nepakanka treniruoti vien rankų, nes kiti kūno raumenys nusilptų, gali prasidėti nugaros skausmai – juos Eglei irgi teko patirti. Ji lanko treniruotes, gerinančias kūno lankstumą, veiksmų suderinamumą. Sportininkė nevengia pakilnoti ir svorius. Ji kartais eina į baseiną, retkarčiais pabėgioja. Nemažai laiko užsiimantiems tuo pačiu sportu patariama pakaitalioti treniruočių programas, kad būtų didesnė pažanga.
„Treniruočių sistemos nėra, bet stengiuosi padaryti daugiau, stipriau, ištvermingiau. Juk kiekviena treniruotė turi paskirtį“, – tvirtino 5–6 kartus per savaitę po pusantros valandos besitreniruojanti E.Vaitkutė.
Pasiūlymų lenkti ranką Eglei pasitaiko ir darbe, ir bare. „Jeigu domina, užsukite į treniruotę, pabandysime lenkti ranką, nes čia – ne ta vieta ir ne laikas“, – gerbėjams atsako E.Vaitkutė.
Sportininkė atsisako su bet kuo lenkti rankas – jas lenkiant prie paprasto stalo tyko traumų tikimybė, o ne stiprybės įrodymas. „Man nieko įrodinėti nereikia, aš žinau, ką galiu, sugebu. Neturiu noro su bet kuo varžytis“, – šypsodamasi tikino E.Vaitkutė.
Jeigu darbo metu tyrėja sulaukia iškvietimo į konflikto vietą, išvydę žinomą sportininkę visi nurimsta. Konfliktuojantys asmenys net pamiršta, dėl ko kivirčijosi ar pešėsi. Nurimę jie pasiteirauja E.Vaitkutės apie rankos lenkimą ir pasiūlo: „Einam, pabandysime.“
Bet pareigūnė atremia jai įprasta fraze apie treniruotes. Rankos lenkimas nėra nekaltas sportas. Daugkartinė pasaulio čempionė yra patyrusi ne vieną traumą – sausgyslių patempimą, raumenų įplyšimą.
„Per tiek laiko sporte buvo visko: pervertinau jėgas, galimybes, buvo per mažai apšilimo, tempimo, todėl neišvengiau traumų. Dėl jų tenka atsisakyti tam tikrų veiksmų, pratimų, nėra taip, kad reikėtų gipsuoti ranką ir ilgai būti namuose“, – apie tai, kad abi rankos buvo traumuotos, užsiminė pašnekovė.
Bet traumos nebuvo tokios didelės, dėl kurių sportininkei tektų atsisveikinti su karjera, į kurios viršūnę ji nelengvai įkopė. Nors šilutiškė gyvena atskirai nuo tėvų, jie labai džiaugiasi dukters pergalėmis: „Nežinau, yra tų, kurie džiaugiasi, kai kas ir nesidžiaugia. Bet malonu, kad treneris, tėvai, pusantrų metų jaunesnis brolis Andrius, besidomintis motokrosu, manimi didžiuojasi.“
Nors giminėje nebuvo rankos lenkikų, nebent tėvas ar seneliai juokais bandė tokią pramogą, E.Vaitkutė šį sportą vadina kone likimu, nes juo užsikrėtė visai netikėtai.
„Kai geriau susipažįsti su rankos lenkimu, visomis smulkmenomis, šis sportas neatrodo netradicinis ar kitoks. Aišku, žmonėms, kurie nesportuoja, neįprasta sporto šaka kitaip atrodo. Bet kai aš esu susigyvenusi su rankos lenkimu, man jis – normalus užsiėmimas. Juk kiekvienas darome tai, ką sugebame geriausiai“, – pripažino pasaulio čempionė.
Sportininkė pastebėjo, kad rankos lenkimas jai, kaip moteriai, suteikė ne tik jėgų, bet ir psichologinį tvirtumą. Varžybose E.Vaitkutė susitelkia į tikslą, o tam reikia dvasios stiprybės, ne tik jėgos.
Už kairę ranką – auksas, už dešinę – sidabras
Neseniai E.Vaitkutė triumfavo pasaulio rankų lenkimo čempionate Antalijoje, Turkijoje. Lietuvė tapo čempione svorio kategorijos per 80 kilogramų varžybose kaire ranka. E.Vaitkutė finale per kelias sekundes nugalėjo baltarusę Tacianą Kaliuk.
Šioje kategorijoje varžėsi 11 dalyvių. Dešinės rankos varžybose E.Vaitkutė pelnė sidabro medalį – finale ji turėjo pripažinti Antoninos Lisianskajos iš Kazachstano pranašumą. Vieną dieną sportininkė gali jaustis stipresnė, kitą – kiek blogiau, todėl vienos ir kitos rankų lenkimo rezultatai skiriasi. „Dešinės rankos raumenis labiau traukė mėšlungis, todėl iškilo tam tikra problema. Nors buvau gerai pasirengusi, galėjau pasirodyti geriau, bet buvo man ne visai sėkminga diena“, – apie tai, kodėl dešine ranka nuskynė sidabro apdovanojimą, pasakojo E.Vaitkutė.