Nuolat vyro smurtą kentusi katytiškė gyvenimą baigė tragiškai. Savęs gelbėti nenorėjusios moters gyvybės neišsaugojo ir naujas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Žiauriai vyro sumušta moteris praėjusią savaitę mirė Šilutės ligoninėje.
Daug metų žmoną daužęs ir prieš porą savaičių vėl iki sąmonės netekimo pritalžęs vyras pagaliau sės už grotų. Tačiau kas palengvins mamos netekusių vaikų skausmą?
Mirė po savaitės
Į Katyčiuose esantį nuosavą namą policija iškviesta ankstų sausio 11 rytą. Nuo labo ryto spėjęs kone mirtinai nusigerti 69 m. vyriškis žiauriai žarstekliu sumušė ketveriais metais jaunesnę žmoną.
Kaip vyras talžo savo sutuoktinę, pro langą, ant kurio jau seniai nebekabėjo jokios užuolaidos, pastebėjo kaimynė. Nubėgusi kviestis pagalbos į seniūniją, ji pasakojo mačiusi, kaip katytiškis žmoną daužė į batą panašiu daiktu. Kai pridaužyta 65-metė dar pakrutino galvą, sutuoktinis per galvą jai trenkė ir medine kėde.
Atvykę policijos pareigūnai vyrą, kuriam nustatytas 1,90 promilės girtumas, suėmė. Sąmonės netekusią moterį greitosios pagalbos medikai skubiai išgabeno į Šilutės ligoninę.
Lygiai po savaitės, sausio 18-ąją, katytiškė, patyrusi daugybę galvos bei kūno sužalojimų, ligoninėje mirė. Dėl jos mirties pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vyras vis dar suimtas.
Vyrą gynė iki pat mirties
„Istorija be galo baisi“, – neslėpė Katyčių seniūnė Juzefa Tamavičienė.
Maždaug 40 metų Katyčiuose gyvenanti šeima iš pradžių buvo gerbiama, nes abu sutuoktiniai dirbo, augino dvi dukteris ir sūnų, kuriuos gražiai prižiūrėjo. Vaikai visuomet buvo pavalgę, aprengti.
Tiesa, kas pirmuosius 20 metų tarp sutuoktinių vyko už uždarų namų durų, Katyčių bendruomenė galėjo tik spėlioti. Nors įtarimų, kad Valentinas smurtauja, kildavo nuolat.
Žmonės Elvyrą dažnai matydavo su mėlynėmis veide. Tačiau moteris sutuoktinį gynė iki pat mirties. Kaimynams, paklaususiems, kas nutiko, kad ji vaikšto su mėlynėmis, raišuodama, ji aiškindavo, kad pargriuvo. Pasak seniūnės, dažnai „kalti“ likdavo ūkyje laikomi gyvuliai, kurie Elvyrai neva tai įdurdavo, tai įspirdavo.
Aišku, žmonės tokiais pasakojimais netikėjo, tačiau tuo metu negalėdavo niekuo padėti – moteris pagalbos atsisakydavo, nebuvo ir įstatymo, saugančio smurto aukas. Kol auka gindavo smurtautoją, patupdyti jį už grotų nebuvo įmanoma.
Dabar, kai įsigaliojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, į poros namus pirmą kartą pakviesta policija nebeišgelbėjo – medikai kovą dėl moters gyvybės pralaimėjo.
Žmona pasekė vyro klystkeliais
Vyras, pasak seniūnės, taurelę pakilnodavo jau nuo jaunystės, tačiau turėjo Dievo duotą iškalbos dovaną, domėjosi pasaulio ir šalies įvykiais, darbavosi kolūkyje.
„Elvyra buvo be galo darbšti, gera šeimininkė, graži ir protinga moteris, dirbo agronome. Poros gyvenimas „pagerėjo“, kai iš namų išsikraustė suaugę vaikai, maždaug prieš 20 metų. Tada kartu su vyru girtauti ėmė ir Elvyra“, – pasakojo J.Tamavičienė.
Savo nuomonę apie Valentiną turinti seniūnė pasakojo niekad nemačiusi, kad šeimos galva būtų bent kiek stengęsis gerinti šeimos būvį. „Nugyveno“ giminaičių dovanotą dviaukštį namą, net lentos ūkyje neprikalė. Vėliau namas virto tiesiog landyne, kurioje su sutuoktiniais dažnai girtaudavo ir nuo Pagėgių pusės vis ateinantys natkiškiečiai.
Žiauriai mušdavo nuolat
Baisiausi smurto prasme buvo pastarieji 20 metų. Po miestelį moteris vaikščiodavo mėlyna, suniokotu veidu, sulaužyta nosimi – vis įsikibusi vyrui į parankę. Tvarka garsėjusiai moteriai tapo nebesvarbu, kaip ji atrodo.
„Vyras ją tiek mušdavo, kad Elvyra net regėjimą prarado. Net kartu girtaujantys draugai sakydavo, kad jau nebeįmanoma pakęsti, kaip Valentinas savo žmoną muša“, – atviravo seniūnė.
Neretai apie smurtą seniūnijai pranešdavo kaimynai, nuogąstaudami, kad šį kartą Valentinas Elvyrą jau tikrai užmušė. Iškvietę policiją seniūnijos darbuotojai bėgdavo į šeimos namus, tačiau atvykusiems pareigūnams Elvyra aiškindavo, kad niekas jos nemuša.
„Ji pasakydavo, kad jokios pagalbos nereikia, ir vėl visi turėdavome išeiti“, – pasakojo seniūnė.
Paskutinį kartą žmonės jokios pagalbos nepriimančiai moteriai padėti bandė prieš kelerius metus. J.Tamavičienė kaip šiandien pamena, kaip atrodė Elvyros veidas.
„Pamatėm ją per langą – kaip anglis pajuodusia viena puse veido. Kadangi šalia vyro nesimatė, paprašiau socialinės darbuotojos greitai išbėgti į lauką ir paklausti Elvyros, gal jai reikia pagalbos pagaliau išeiti iš namų, gal ji nedrįsta, bijo vyro? Tačiau ji ir vėl teigė, kad niekas jos nemuša, veidą susimušė atsitrenkusi į staktą“, – pamena J.Tamavičienė.
Neranda pateisinimų
Kas turi atsitikti moteriai, kad ji, buvusi visų gerbiama, protinga, staiga taptų vyro bokso kriauše? Negana to, smurtautoją nuolat gintų ir atsisakytų bet kokios galimybės nuo tokio vyro bėgti kuo toliau?
Šeimą pažinoję katytiškiai atsakymo neranda iki šiol.
„Iš dalies suprantu tas vyro smurtą kenčiančias moteris, kurios yra materialiai silpnos, neturi užnugario. Jos pasiduoda teroristui, su kuriuo gyvena, nes jis vieną dieną maitina, o likusias 6 dienas muša. Bet Elvyra nebuvo silpna morališkai ar flegmatiška. Ji netgi turėjo tėvų sodybą Vainuto seniūnijoje ir panorėjusi galėjo išsikraustyti ten. Bet liko kęsti smurtą“, – stebėjosi seniūnė.
J.Tamavičienė sakė, kad atskirti mamą nuo smurtaujančio tėvo bandė ir vaikai. Kurį laiką moteris gyveno pas sūnų Vilniuje, bet kažkodėl ir vėl grįžo atgal į Katyčius – tiesiai į sadisto vyro nagus, kur jos gyvenimas baigėsi tragiškai.
„Labiausiai vaikų gaila. O gailestis Elvyrai jau seniai prapuolė. Jeigu ji nusprendė, kad nori būti kankinama, nepriėmė siūlomos pagalbos, čia jau jos reikalas“, – atsiduso seniūnė.
Rusniškė rimtų sužalojimų išvengė
Tą pačią savaitę, kada į Šilutės ligoninę buvo paguldyta katytiškė, traumų skyriaus medikai gydė ir 44 metų rusniškę. Ją vyras namuose ne tik apstumdė, bet ir, pargriovęs ant lovos, kirvio pentimi ne mažiau penkis kartus daužė per kojas, po to – du kartus ta pačia pentimi trenkė į galvą.
Pasak moterį gydžiusio mediko, sužalojimai nebuvo rimti, tad po keleto dienų rusniškė išleista gydytis į namus.
