Užbaigiant Šilutės – Lietuvos kultūros sostinės metus, baigiamojo renginio dieną staigmeną šilutiškiams ir miesto svečiams pateikė Šilutės muziejus, atidarydamas unikalią parodą „Lietuvininkės kraičio skrynia“.
Istorinę atmintį geriausiai saugo muziejai
Parodos sumanytoja ir idėjų generatorė, muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė pasakojo, kad parodos pavadinimas – simbolinis, nes kraičio skrynioje merginos kaupdavo rūbus, audinius – tai, kas brangiausia, gražiausia ir reikalingiausia. O Šilutės muziejaus parodoje, greta kitų grožybių, apie kurias I.Skablauskaitė papasakojo gražia šišioniškių tarme, tilpo ir kitokie lietuvininkių buityje naudoti daiktai – rankšluostinės, šviestuvai.
„Kraičio skrynia – moters šeimininkės, motinos, senolės gyvenimo palydovė. Ji – ir jaunamartės statuso ženklas, nes kuo sunkesnės merginos skrynios, vadinasi, tuo geresnė šeimininkė į namus ateina“, – pasakojo ir viena garsiausių šalies etnologių Gražina Kadžytė.
Lankydamasi muziejuje etnologė džiaugėsi, kad tokios vertybės, kaip skrynios, dabar yra saugomos muziejuose, nes daugelis jų jau prarasta negrįžtamai.
„Kartais pagalvoju, kodėl mes nepasimokome iš savo klaidų? Kodėl mums būtinai reikia sunaikinti šimtus gražių dalykų, kad likusius galėtume paskelbti kultūros paveldu?“, – pamąstyti kvietė G.Kadžytė.
Pasak jos, jeigu žmonės tik gėrėsis tuo, ką padarė senoliai, o patys nieko nekurs, etnografinės kraičio skrynios labai greitai ištuštės: „Jeigu jūs namuose turit seną rankšluostį, staltiesę, bet jūsų vaikai nežino šito daikto istorijos, jos jau ir nebėra.
Kompensuoti istorinį praradimą, įamžinti savo senolių ir jūsų paties vardą, galite atiduodami šituos daiktus muziejui“.
Padėdavo darbščios rankos ir meilumas
Į parodą sugužėjusios jaunos mergaitės – būsimos nuotakos sužinojo, kad senesniais laikais turėti kuo pilnesnę kraičio skrynią buvo lietuvininkės merginos garbės reikalas. Važiuodamos uošvijon, kai kurios jų į skrynią net akmenų prikraudavo, kad sunkesnė būtų, o kraičvežiai, žinodami mergelių gudrybes, kartais vežimą taip pakratydavo, kad skrynioje besivartantys akmenys bildėti pradėtų.
Kraičio skrynios ne bet kokios būdavusios – išpieštos, išmargintos įvairiausiomis spalvomis, piešiniais. Neretai mergelės jau iš anksto apgalvodavo, kaip norinčios, kad jų skrynios atrodytų, tad savo pageidavimus išsakydavo meistrui.
Etnologė G.Kadžytė pasakojo, kad didi Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė viename savo kūrinyje, apysakoje „Pikčiurnienė“ rašė, kaip atėjus laikui tekėti, norėdama pakelti savo vertę, mergelė gražiai puoštą kraičio skrynią iš savo jauniausios sesers atėmusi…
Iš kur mergelės įvairių grožybių gaudavo? Čia, pasak etnologės, ne vien darbščios rankos pasitarnaudavo.
„Labai svarbų vaidmenį vaidino gerumas, sugyvenimas su kitais žmonėmis, ypač – su močiutėmis, kurios juk irgi savo kraičio skryniose gražiausius audinius saugodavo. O jie atitekdavo tai anūkei, kuri laiku susiprasdavo močiutei vandens paduoti, pirmųjų uogų priskinti“, – pasakojo G.Kadžytė.
Lietuvininkų menas – išskirtinis
Dvi muziejuje eksponuotos kraičio skrynios yra paimtos iš dvarininko Hugo Šojaus sukauptos etnografinių baldų, rūbų, dokumentų, spaudinių, žemėlapių kolekcijos. Šilutės muziejaus ekspozicijos ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai 1889 m. Šilokarčemos senąjį dvarą nupirko iš Klaipėdos kilęs dvarininkas Hugo Šojus. Tai vienas iškiliausių šio krašto žmonių, kuris aktyviai dalyvavo krašto ekonominėje ir ypač kultūrinėje veikloje.
1880 m. susipažinęs su Karaliaučiaus universiteto profesoriumi A. Becenbergeriu, H.Šojus pradėjo domėtis krašto istorija.
Matydamas, kaip greitai XIX a. dėl pramonės revoliucijos nyksta tradicijos, verslai, savo dvare pradėjo kaupti Klaipėdos krašto etnografinę medžiagą, rinko tautosaką ir padėjo Karaliaučiaus universiteto profesoriui A. Becenbergeriui rengti archeologinius kasinėjimus. Tokiu būdu sukaupė įdomią archeologinių radinių kolekciją, kurią toliau pildė ir tvarkė sūnus, Šilokarčemos apskrities gydytojas Erichas Šojus.
Dar dvi skrynios – iš muziejaus fondų, tačiau, deja, be jokių užuominų ir informacijos, iš kur jos gautos.
Parodos lankytojus itin sudomino vadinamieji mergvakario sietynai, kurie, pasak muziejininkų, būdingi tik lietuvininkams. Mergvakario sietynus drožinėdavo Pamario žvejai, kurie prasidėjus šaktarpiui, kai vandeniu dar negalima plaukti, o ledu – pereiti, pavasarį ir rudenį sau kitokios veiklos susirasdavo.
Toks sietynas būdavo skolinamas ir keliaudavo iš rankų į rankas. Vakarą, kuomet būdavo rengiamas mergvakaris ar vestuvės, žmonės atidarydavo langus, kad į kambarį plūsteltų skersvėjį sukeliantis oras. Skersvėjo reikėdavo tam, kad ant sietyno pritvirtinti margaspalviai paukšteliai, žuvytės ir kitokios grožybės vėjui papūtus imtų linguoti ir barškėti. Lietuvininkai tikėjo, kad taip jaunavedžiams laimės ir sėkmės linkima.
Susidomėję parodos lankytojai, tarp kurių vėliau atsirado ir rajono meras V.Pozingis, jo pavaduotoja S.Skutulienė bei svečiai iš Anykščių, žvelgė į vienoje iš skrynių suguldytas perdrobules, kurių Lietuvoje vos 6 belikusios. Keturios jų saugomos Šilutės muziejuje, dar dvi – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Sudomino ir šimtaraštės juostelės, kurių niekas kitas Lietuvoje neturėjo, tik lietuvininkės. I.Skablauskaitė pasakojo, kad šimtaraštės juostelės būdavo audžiamos įvairiai – su tekstais, palinkėjimais. Dvarininkas H.Šojus, kurio kolekciją ir perėmė muziejus, rašė, kad šios juostelės dažnai būdavo įduodamos kaip arabiškasis „bakšišas“, mūsiškai – magaryčios: juostelėmis prekeiviai apsukdavo perkamą daiktą.
„Džiaugiuosi, kad mūsų muziejininkai paruošė tokią parodą. Ją planuojame eksponuoti ilgokai – per visą ateinančią vasarą, kadangi tuo metu labai daug turistų būna“, – dėkodama etnografei I.Skablauskaitei, dailininkei I.Radavičiūtei, restauratoriui V.Raukčiui ir kitiems, kalbėjo muziejaus direktorė R.Šikšnienė.
Ji dar priminė, kad muziejuje yra sava bibliotekėlė, tad jeigu kam nors kada prireiks istorinės informacijos, muziejus mielai kviečia ja pasinaudoti.