Prancūzijos, Gruzijos, Lenkijos, Šveicarijos, Estijos ir kitų šalių publika ploja atsistojusi, o publikai nuo scenos lenkiasi ką tik fortepijono melodijas jai skyręs šilutiškis Kasparas MIKUŽIS. „Muzika man – visas gyvenimas“, – sako dvylikametis berniukas, prieš 6 metus įžengęs į muzikos pasaulį.
Kasdien po 3-4 valandas grodamas, kartais – ir visą dieną prie fortepijono prieš koncertus praleisdamas, Kasparas per kelerius draugystės su muzika metus užaugo taip, kad jo talentas pastebėtas ne tik Lietuvoje – jis tampa pasauline žvaigžde.
Daug pasiekęs berniukas žino, kad fortepijonas bus viso gyvenimo palydovas. „Per toli nuėjau, kad viską mesčiau“, – įsitikinęs jis.
Muzikavimo genas
K.Mikužio tėvams kamantinėti vaiką, kokį būrelį laisvalaikiu jis nori lankyti, nereikėjo – dar neidamas į mokyklą jis, vos tik nuėjęs pas tetą, tuoj imdavo groti pianinu visas į galvą atėjusias melodijas. „Kur tik pamatydavo pianiną, ten tuoj Kasparas atsisėsdavo“, – pasakoja jo mama Asta.
Tad istorija, kad vaiką mokytis muzikos privertė tėvai, čia netinka. Kasparas net švytinčiomis akimis pripažįsta, kad pats to troško. Tiesa, norėjo jis ir piešti, mat ir dailei gabus jaučiasi. Tik 6 metų darželinuko į Dailės mokyklą nepriėmė, o Šilutės meno mokykla turėjo fortepijono specialybės nulinę klasę. Taip pasirinkimas – piešimas ar fortepijono pamokos – buvo aplinkybių nulemtas.
„Jeigu turėčiau laiko, tikrai lankyčiau dailės pamokas. Dar ir smuiku norėčiau išmokti groti, labai gražiai skamba man jis… Tačiau kaip viską spėti?“, – atsidūsta Kasparas.
Meilė muzikai Mikužių šeimoje keliauja iš kartos į kartą: abi Kasparo tėčio seserys baigė muzikos pedagoginius mokslus, viena jų dainavo „Lietuvos“ ansamblyje, kita dirbo muzikos mokytoja. Seneliai smuiką, akordeoną į rankas paimdavo.
Dabar, užsikrėtęs brolio aistra fortepijonui, ir jaunesnysis 7-metis Kasparo brolis Joris pamokas lankyti pradėjo, bando brolį pavyti, parungtyniauti su juo. Vyriausias brolis Erikas ir mažoji sesutė Urtė mėgaujasi jų skleidžiamais muzikos garsais.
„Tik vyriausiasis brolis kartais papyksta, kai anksti ryte groju…“, – šypsosi Kasparas.
Idealo pėdomis
Kasdien Kasparas stengiasi skirti 3-4 valandas grojimui, o prieš koncertus ir visą dieną pirštus miklina, tik kai reikia pavalgyti nuo fortepijono atsitraukia.
„Ar nepaskausta pirštai visą dieną groti?“, – klausiame. Juokdamasis jis sako, kad net pradžioje mokantis groti pirštų neskaudėdavo, todėl neskauda ir dabar ilgai grojant. „Na, kartais užeina skausmas… Bet taip retai ir silpnai, kad net nesureikšminu to“, – geriau pagalvojęs atsako.
Būna dienų, kai kasdienės 3-4 valandos prailgsta, nes jam tiesiog nepavyksta sklandžiai groti, mintys klaidžioja kažkur kitur, natos painiojasi… „Ir mokytojos, ir aš pats ant savęs tuomet pykstu. Dažniausiai taip būna po ilgos pertraukos, pavyzdžiui, po atostogų pirmą dieną“, – apie iškylančius sunkumus pasakoja pianistas.
Kai sekasi groti, ilgai prie naujo kūrinio vargti nereikia – pasak Kasparo, savaime per kelis kartus įsidėmi grojamas natas. Pradėjus groti naujus kūrinius, maždaug po metų senų kūrinių natos pasimiršta. Bet tai ne bėda – pabandžius seną melodiją, tuoj pirštai patys ją prisimena.
Pats dvylikametis kol kas nekuria muzikos, nors prisipažįsta, kad patinka improvizuoti – groti mintyse sukurtas melodijas, bet jų ant popieriaus neužrašo. Šypsodamasis Kasparas sako, kad gal ateityje ir užrašys kokį kūrinį, jei įkvėpimas ateis.
Kol savų kūrinių nesukūrė, dabar jis žavisi ir mėgsta groti rusų kompozitoriaus, pianisto ir dirigento Sergejaus Rachmaninovo kūrinius. Jo kūrinius Kasparas laiko idealiais, mat jie – garsūs, stiprūs, didingi ir gražūs. Beje, S.Rachmaninovas groti pradėjo būdamas vos ketverių, 9-erių jau įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasę. Tad šilutiškis gražiai seka žmogaus, kuriuo žavisi, pėdomis.
Muzika netrukdo mokslams
Nuo 7 metų Kasparas ne tik Šilutės meno mokyklos mokytojos Liudos Kašėtienės fortepijono klasėje mokosi, bet ir pradėjo neakivaizdžiai studijuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje pas garsų pianistą Justą Dvarioną. Studijos šioje menų gimnazijoje buvo kaip antra muzikos mokykla: du kartus per mėnesį Kasparas važiuodavo į Vilnių, ten vykdavo atsiskaitymai, egzaminai. Tačiau šilutiškiui baigus ten 4 klases, neakivaizdines studijas gimnazija sustabdė, nes nebeturėjo lėšų jas išlaikyti. Mikužiai tikisi, kad kitais metais studijos bus atnaujintos.
Laukdamas neakivaizdinių studijų atnaujinimo, Kasparas nesnaudžia – važinėja į Vilnių toliau pas J.Dvarioną į privačias pamokas. Mokytis pas jį Kasparui – didelė garbė, jo svajonė – kada nors publikai sugroti kartu su savo mokytoju, garsaus kompozitoriaus Balio Dvariono anūku.
Paklaustas, ar važinėjimai į Vilnių ir pamokos Šilutės meno mokykloje nepakiša kojos mokslams mokykloje, jaunasis muzikantas sako tokios piktosios kojos net neregėjęs. „Nors daug pamokų praleidžiu, tačiau mokausi gerai. Patinka tikslieji dalykai – matematika, astronomija. Ir istorija įdomu“, – nustebina tiksliuosius mokslus ir menus gebantis derinti 12-metis.
Aplodismentai – maloniausias komplimentas
Dalyvaudamas konkursuose, koncertuose jaunasis pianistas jau spėjo pamatyti Latviją, Estiją, Lenkiją, Gruziją, Prancūziją, Šveicariją. Reikšmingiausiu laimėjimu užsienyje Kasparas laiko beveik prieš metus tarptautiniame konkurse „Joung Musician Tallinn 2013“ laimėtą pirmąją vietą. Po laimėjimo teko groti su simfoniniu orkestru. Šio pasirodymo įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad berniukas dar ir dabar jaučia tą euforiją.
Nuo 2010 m. Kasparą globoja prancūzų kompozitoriaus ir pianisto, originalaus fortepijono muzikos mokymo metodo išradėjo Michel Sogny fondas „SOS Talents“. Berniukas reguliariai dalyvauja meistriškumo mokymuose bei koncertuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Per šį fondą koncertuoti jį kviečia įvairių šalių, dažniausiai Prancūzijos ir Šveicarijos, konkursų organizatoriai.
Pernai liepą šilutiškis pianistas savo meistriškumą demonstravo Gruzijoje, Batumyje vykusiame tarptautiniame klasikinės muzikos festivalyje. Vienas festivalio koncertų buvo skirtas Lietuvos ir Gruzijos draugystei. Koncerto metu pianistai K.Mikužis ir anykštėnė M.Daunoraitė su klarnetininku Vytautu Giedraičiu atliko 40 minučių trukmės lietuvių autorių programą. Jauniesiems atlikėjams dėkojo festivalio organizatoriai, aukšti Gruzijos kultūros ir švietimo ministerijų vadovai.
Pernai spalį Varšuvoje fortepijono muzikos garsais K.Mikužis pasitiko pasaulinio renginio dalyvius – Nobelio premijos laureatus.
2011 ir 2012 metais Kasparui teko koncertuoti Kalėdiniame koncerte Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, 2012 ir 2013 metais – Ženevoje, o 2012 m. Batumyje vykusį Kasparo pasirodymą stebėjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus bei Gruzijos Prezidentas Michailas Saakašvilis, koncertą transliavo MEZZO televizijos kanalas.
Pasiklausyti talentingojo šilutiškio koncertų trokšta ir nemažai įmonių, pasikviesdamos jį į kolektyvo vakarones. Nors po pasirodymų, pasak Kasparo, pagirti jį ateina nemažai žmonių, tačiau labiausiai širdyje įstringa visų plojimai atsistojus, susižavėjimo kupini veidai. Pats vaikinukas tuomet nesigraudina, tačiau jo mama neslepia, kad plodama kartu su publika, ašarų nesulaikanti…
Projektas: „Prie Šyšos krantų: Kūryba.”