Jei norite pamatyti, kaip atrodė dantisto kabinetas prieš daugiau kaip 100 metų, kokių įrankių anksčiau turėjo medikai, susipažinti su mūsų krašto gydymo įstaigų raida, pastiprinti sveikatą vaistingųjų žolelių arbatomis ir netgi išmokti gaminti vaistus, šeštadienio pavakarę turite ateiti į senąjį Šilutės muziejų.
Čia muziejuje ir jo kiemelyje gegužės 18 d. nuo 18 valandos vyks tarptautinės akcijos „Muziejų naktis“ renginiai, šiemet skirti senajai medicinai. Puikią vakaro nuotaiką sukurs operos solistų Liudo Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekami tarpukario šlageriai.
O šiandien – keletas faktų iš mūsų krašto medicinos istorijos.
Pirmoji ligoninė mūsų krašte – Rusnėje
Pirmoji ligoninė Šilutės rajone buvo atidaryta Rusnėje. Apie tai byloja 1837-1869 m. valdžios raštai, kuriuose pažymima, kad pajamos už gydymą priklauso gydytojams, o tėvas gydytojas savo praktiką galintis perduoti medikui sūnui.
XIX a. pabaigoje ligoninė, kurioje buvo tik 10 lovų ir primityviausi įrenginiai, perkeliama į Šilutę ir įkurdinama Žibų kaimo žemėje.
1881 m. Šilokarčemos apskrities taryba naujo ligoninės pastato statybai skyrė 50 000 markių. Žemės sklypą dovanojo dvarininkas dr. Hugo Šojus (Hugo Scheu). Taip 1892 m. kairiajame Šyšos krante, prie Rusnės plento, iškyla mūrinis ligoninės pastatas. 30 vietų ligoninės statyba kainavo 57 000 markių, naujajam inventoriui išleista 4 800 markių. Nuo 1907 m. įvedamas degamųjų dujų apšvietimas, o 1919 m. Šilutės apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju paskiriamas H.Šojaus sūnus dr. Erikas Šojus (Erich Scheu).
Medicinos seserys – diakonistės iš Karaliaučiaus
Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, Šilutės ligoninėje gydomi ir Pagėgių apskrities ligoniai. 1920 m. ligoninė plečiama, pastatomas medinis barakas ir jame įsteigiamas 20 lovų užkrečiamųjų ligų skyrius. 1923 m. iškyla dar 30 lovų talpinantis naujas korpusas.
Nuo seniausių laikų ligoninėje veikė rentgeno aparatas, kvarco lempos, elektrinės vonios, virtuvė, kurioje maistas ruoštas ir žmonėms, nukentėjusiems nuo potvynio.
Ligoninės I aukšte būta operacinių, erdvių vyrų palatų, antrajame aukšte – moterų palatos, laisvalaikio kambarys, kuriame būdavo laikomos pamaldos, mansardoje – tarnautojų kambariai, o pusrūsyje – viešoji pirtis.
Ligoninei vadovavo vedėjas, jam padėjo gydytojas padėjėjas, kartais praktikantas ir trys ar keturios medicinos seserys, kurios į ligoninę atvykdavo iš Karaliaučiaus Šv. Jono diakoninių motinos namų.
Dėl valdžios politikos gydytojai ligoninėje dažnai keisdavosi. E.Šojus Šilokarčemos ligoninei vadovavo iki 1926 m., vėliau jį pakeitė gydytojas A.Šlimas, dar vėliau pakviestas Klaipėdos ligoninės asistuojantis gydytojas Kulkies. Paskutinysis iki 1944 m. dirbo chirurgas ir ginekologas H.Knutas.
Karo sunaikintą sveikatos apsaugą kelia J.Juraškienė
1944 m. rudenį karo frontui priartėjus prie Vokietijos sienos, vokiečiai Šilutės ligoninę evakuoja į vakarus. Čia palieka tik keliolika aplūžusių lovų ir operacinį stalą. Šilutės apskrities medicinos personalas taip pat pasitraukia.
1945 m. sausio 1 d. iš Panevėžio atvyksta gydytoja Janina Juraškienė, kuri paskiriama Šilutės rajono vykdomojo komiteto sveikatos skyriaus vedėja. Ji pradeda iš naujo rajone organizuoti sveikatos apsaugą. Tais pačiais metais atvyksta dar du gydytojai.
1949 m. prie ligoninės atidaroma tuberkuliozinė vaikų sanatorija su 100 lovų. Šio skyriaus vedėja paskiriama Joana Milukienė. 1961 m. sanatorija iškeliama į Šilutės katalikų parapijos prieglaudos namus, o 1963 m. pavadinama „Eglute“. 1965 m. sumažėjus kaulų tuberkulioze sergančių vaikų, į sanatoriją gydytis nukreipiami vaikai, sergantys plaučių tuberkulioze.
1977 m. atidarytas naujas ligoninės kompleksas su naujausiais įrenginiais, kainavęs daugiau kaip 2 milijonus rublių.
Vaistinėse – ir nuodai, ir vaistai
Kol miesteliuose nebuvo vaistinių, vietos gydytojams leista vaistus laikyti savo namuose, jeigu arčiau nei per sausumos mylią (7,5 km) vaistinės nebuvo. 
Įvairūs krautuvininkai pardavinėjo tariamus vaistus (arseną, jo trioksidą – tikrus nuodus), bet žmonės, ypač senyvo amžiaus, jais tikėjo ir vartojo.
Pagal XIX a. galiojusius įstatymus, 10 000 gyventojų buvo skirta viena vaistinė. 1898 m. statistikos duomenimis, Rytprūsiuose viena vaistinė aptarnavo 13 889 gyventojų.
Daugelyje miestų vaistinės įsikurdavo 1-ajame namo aukšte, vaistininkas privalėjo gyventi tame pačiame pastate, kad prireikus jį būtų galima prišaukti ir naktį.
1902 m. išleidžiamas valdžios potvarkis, kuriame reikalaujama, kad vaistinėje būtų oficina – salė prekybai, sausa patalpa vaistažolėms laikyti, šalta patalpa rūsyje ir laboratorija vaistams ruošti.
Visos XIX a. pab. – XX a. pr. vaistinės taip pat prekiavo arba nemokamai platino namų gydymosi vadovus, rekomenduojančius jau paruoštus vaistus.
Pirmosios vaistinės Klaipėdoje atidarytos XVII a., o Šilutės apskrityje pirmoji vaistinė įkurta 1816 m. Ją atidarė provizorius Knausas (Knaus). Rusnėje vaistinė 1834 m. atidaryta prie turgaus aikštės.
1835 m. vasario mėn. vaistininkas Knausas vaistinę pardavė kitam vaistininkui, o pastarasis 1837 m. ją pardavė Bernardui Teodorui Zėtegastui (Bernhard Theodor Settegast). 1889 m. vaistinę įsigijo Karlas Šmitas (Carl Schmitt).