Vyriausiasis Usėnų gyventojas Povilas PALECKIS kovo pabaigoje tvirtu žingsniu įžengė į 96-uosius metus. Žinojo vyras, kad kai kurie atvykę jį pasveikinti svečiai gali ir suabejoti jo amžiumi, todėl pasą iš anksto pasiruošė – kaip įrodymą, kad gimęs jis tikrai 1919 metais.
Mat suabejoti būta ko: garbingo jubiliejaus sulaukęs senolis sveikata nesiskundžia ir dviračiu nevengia iki Usėnų seniūnijos nuvažiuoti, o jeigu reikia, ir prie automobilio vairo sėda – nuvažiuoja iki Šilutės, atėjus pavasariui su kastuvu savo daržą kasinėja.
Tokio ilgaamžiškumo ir stiprios sveikatos priežastys, anot Povilo, darbas ir judėjimas.
Usėnų tvarka – ilgaamžio rankose
Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys, sveikinęs Povilą, linkėjo jam, kaip vyriausiam kaimo gyventojui, tvirtai laikyti tvarką Usėnuose. Net neabejodamas senolis sutiko, kad būtent taip ir bus.
Neabejojo ir kiti: socialinio darbo organizatorė Audronė Čekanskienė juokdamasi pasakojo, kaip seniūnijoje apsilankius Povilui, ji pildė dokumentus ir aiškiai nematė vieno skaičiaus. „Juk 9 parašyta, argi nematai?!“, – tuoj moteriai pagelbėjo jubiliatas.
Matydami, kaip Povilas dviračiu iki seniūnijos mina, jo kaimynai ir kiti kaimo gyventojai nebesistebi ir prie automobilio vairo ilgaamžį pamatę. O į nusistebėjimo atodūsius ilgaamžis atsako tik ranka numodamas: „Kas yra čia tie 95 metai… Mano vyriausioji sesuo, gyvenanti Skaudvilėje, jau 97-erių sulaukė!“
Geresnis darbas tremtyje išsaugojo sveikatą
Neišblėsta iš senolio atminties prisiminimai apie tremtį Irkutske, kur 1951 m. atsidūrė jis su broliu. Broliai buvo pripažinti buožės vaikais, mat su tėvais jie darbavosi savo 80 hektarų ūkyje Skaudvilės valsčiuje, todėl atsidūrė Sibire.
Dabar vyras džiaugiasi, kad galbūt geresnis darbas tremtyje išsaugojo jam sveikatą. Dar prieš priverstinę kelionę į Sibirą jis buvo išsilaikęs vairuotojo teises, todėl tremtyje vairuotoju daugiausia ir dirbo.
Lietuvoje ūkininkavusio vyro akys negalėjo nepastebėti Sibiro ūkio trūkumų. Dar dabar prieš akis jis mato, kokie geri ten būdavo grūdų derliai, jokių trąšų jiems nereikėdavo. Tik skaudu ūkininkui būdavo žiūrėti, kaip su tais grūdais vietiniai elgdavosi: nukultus grūdus pildavo į ilgiausius kaupus tiesiai ant žemės, nudeginę žolę. „Pas mus taip nebūdavo…“, – iki šiol stebisi ilgaamžis.
Visko tremtyje būdavę: ir su rusais vyrui tekdavo pyktis, ir stengtis vėl susidraugauti. Buvo ir gerų dalykų – čia jis sutiko sutiko savo gyvenimo moterį – Kazę. Pažinojo vyras iš Šilalės rajono kilusią Kazę jau ir anksčiau, tačiau juos suartino vienodas likimas. Po 8 metų tremties Povilas į Lietuvą grįžo jau turėdamas šeimą: žmoną ir dvi dukteris.
Pas gydytojus eina retai
Lietuvoje Povilas išlaikė šeimą dirbdamas šaltkalviu. Pats jis kilęs iš 6 vaikų šeimos, tad ne ką atsiliko nuo tėvų savo šeimą kurdamas: užaugino 4 dukteris ir sūnų.
Dabar senolis džiaugiasi jį aplankančia gausia šeimyna: iš užsienio ir įvairių Lietuvos miestų į Usėnus atvažiuoja savo senelio aplankyti 11 anūkų ir 3 proanūkiai.
Vos prieš metus Povilas Anapilin išlydėjo savo mylimą žmoną.
Pats ilgaamžis sveikata nesiskundžia, pas gydytojus lankosi retai – tik kai vaistų receptą reikia gauti sutrikusiai širdies veiklai gerinti. 95-metis sako ir anksčiau nesirgęs, visuomet stiprus vyras buvęs.
Todėl, sveikatos nestokodamas, paprastomis dienomis jis čiumpa kastuvą ir lekia į savo daržiuką. Čia senolis lysves sukasa, žemę šiltesniems orams ruošia, kad galėtų bulves, svogūnus pasodinti, kitų daržovių pasisėti ir rudenį mėgautis savo derliumi.