Nemuno deltos upių pakrančių niokojimui – jokių stabdžių, nors Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis vasario mėnesį džiugiai platino žinią – Vyriausybė pritarė bausmių sugriežtinimui ir Saugaus eismo keliais įstatymo bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisoms.
Jų esmė – apsaugoti nuo motorizuotų ordų vandens telkinių pakrantes, pievas, miško paklotes ir palengvinti darbą aplinkosaugos inspektoriams. „Užteks užfiksuoti, nufotografuoti, ir baudai paskirti nereikės laukti pažeidėjo. Galima bus pasiųsti pranešimus apie skirstas baudas (nuo 50 iki 500 litų) mašinų savininkams, ir sistema taps veiksminga“, – aiškino naujovę „tvarkietis“.
Atėjo pavasaris, o tramdančiųjų pakrančių niokotojus Nemuno deltoje vis nematyti.
Motorizuotos stintautojų ordos verčia jas klampynėmis, ir galo tam nematyti. Taip buvo pernai, taip – šiemet. Nes niekas neinvestuoja į privažiavimo kelių sutvirtinimą, remontą ar aikštelių įrengimą.
Valstybė už atitinkamą mokestį leidžia čia naudotis žuvų ištekliais pelno siekiančioms žūklės bendrovėms ir mėgėjams, bet infrastruktūros gerinimui neskiria pinigų. Tad vaizdas – liūdnas.
Sekmadienio pavakarys. Vienas kitą automobiliai tampo iš klampynių, o jų nemąžta. Ir smengančių ratų į griovas, iš kurių jau išėjo pašalas, su tamsa vis daugėja.
Vairuotojai pikti, bando puslankiais apsukti giliausias provėžas, bet vis tiek klimpsta. Tvirta danga tik ten, kur betonuotos krantinės. Bet jų – ne ištisos Skirvytės pakrantės. Tad ratais išartose Rusnės salos upių pakrantėse – apgailėtino liūno vaizdas.
Ir jis dar blogės, nes stintų gaudymas tinklais tik prasideda. Verslinės žūklės brigados traktoriais ir sunkvežimiais jau sutempė į pakrantes laikinuosius namelius darbininkų poilsiui, atsigabeno valtis, tinklus, dėžes laimikiams.
Nemuno žemupį šturmavo alkanųjų desantas
Ne visi žvejai mėgėjai vakar malė ratais Rusnės salos klampynes. Apdairesnieji paliko automobilius už kelių šimtų metrų nuo pakrantės, prie kelio, ir ėjo prie Skirvytės pėsčiomis.
Nešini kibirėliais, meškerėmis ir sulankstomomis kėdutėmis. Įsitaisė į tirštas meškeriotojų dūzges, movė ant kabliukų masalus – kapotos šviežios stintos porcijas – ir netrukus traukė laimikius. Tvirtas, stambias, išneršti nespėjusias žuvis.
Toks praėjusio sekmadienio pavakarės darbymečio įkarštis Nemuno žemupy. Čia po ledonešio, nugarmėjusio šeštadienį, iškart prasidėjo stintautojų antplūdis. Beje, kasmet vis labiau panašėjantis į beatodairišką alkanųjų šturmą.
Sparnuočiai iš Pietų taip pat grįžta alkani. Po ledonešio į Nemuno žemupį jie vakar leidosi virtinėmis. Gulbių giesmininkių alasą galima išgirsti iš labai toli. Dar – gervių trimitus, žąsų gagenimus, pempių klyksmą, vieversių čirenimą, pilkųjų garnių ir baltųjų gandrų kleketynę…
Paukščių karalija Nemuno, Minijos, Tenenio, Veiviržo, Gėgės ir kitų intakų žemupiai taps netrukus – kai tik atsivers užlieti plotai, vis dar slegiami sutižusio, korėto, šlapdribos ardomo ledo pluta.
Rašyti atsakymą