Šilutės bibliotekininkai pas kolegas – Akajinsko rajono Smirnovo centrinės bibliotekos (Kazachija) bičiulius vyko pirmą kartą, nors partnerystės su šios bibliotekos darbuotojais pradžia buvo 1972-aisiais.
Šįmet Kultūros ministerijos Lietuvių literatūros sklaidos programos ekspertai finansavo šilutiškių bibliotekininkų projektą „Trys keliaujančios knygų mugės: lietuviško žodžio atodangos“. Projekto tikslas – atnaujinti šilutiškių ryšius su Kazachstano Akajinsko rajono Smirnovo biblioteka ir panaudoti juos dviejų valstybių tarptautinei partnerystei, žodžio kūrėjų bendrystei, literatūrų sklaidai bei pažinimui.
Kolegų, Smirnovo centrinės bibliotekos bibliotekininkų kvietimu, pagal pasirašytą projektinės veiklos sutartį šilutiškiai pirmą kartą po abiejų valstybių nepriklausomybės atkūrimo vyko į „didelių galimybių šalį“, turinčią daug gamtinių išteklių, sąlyginai lėtą nacionalinės literatūros atgimimo lygį ir, pasak žurnalistų, nepopuliarias bibliotekas.
Vis dėlto optimistiškai nusiteikusios šilutiškės, į lagaminus susikrovusios knygas, ikonografijos parodas, kompaktinius diskus su vaizdine medžiaga, apsiginklavusios informacijos perteikimo priemonėmis lietuvių – rusų kalbomis, Lietuvos, taip pat ir Šilutės, knygą pristatančiais lankstinukais, išbildėjo į egzotiškąją stepių žemę.
Biblioteka – šiuolaikinis informacijos centras
Įspūdinga biblioteka, puošta nacionalinių kazachų rūbų ornamentika, 2005 m. pastatyta Astanos administracinėje miesto dalyje. Didingi laiptai veda į marmuru ir prabangiais sietynais puoštą vestibiulį, kur skaitytoją pasitinka juodais kostiumais vilkintys apsaugininkai.
Šilutiškių laukė besišypsančios kolegės: direktoriaus pavaduotoja Žana Šaimuchanbetova, mokslinė sekretorė Gulšat Daribajeva ir Bibliotekų plėtros centro vadovė Maržan Valiulina. Pažintis greitai perėjo į dalykinį bendravimą.
Nacionalinė akademinė biblioteka yra pagrindinis Šiaurės Kazachstano 
skaitymo ir moderniosios informacijos centras. Dangoraižį primenantys natūralaus akmens paradinių durų laiptai, pasak kolegų, simbolizuoja žinių siekį, marmuro puošyba – Kazachstano gamtos turtus, nacionalinė ornamentika ir austinių juostų simbolika – valstybės etninę kiltį.
Bibliotekos 5 aukštų ir 14,5 tūkst. kv. m. pastate įrengta automatizuota „Teleliftų“ sistema, patogi skaitytojams ir dokumentams iš saugyklų transportuoti į 20 skaityklų (muzikinių, aklųjų ir silpnaregių, garso įrašų, užsienio kalbų, kitokios paskirties) ir abonementą, kur tik prieš porą metų pradėtos vartotojams skolinti į namus grožinės literatūros knygos. Iki tol knygos buvo saugomos ir skaitomos tik bibliotekos stacionare.
Fonduose sukaupta per 2 mln. knygų, veikia elektroninių pilnateksčių leidinių saugykla, informacinė sistema KAZAX ABIS. Į prašymą aplankyti Senų ir retų spaudinių skyrių gavome atsakymą, kad pirmoji spausdinta kazachų knyga „Seiful Malikas“, išleista Kazanėje 1807 metais, jos originalas saugomas buvusioje Alma Atos nacionalinėje bibliotekoje.
Nors Kazachstanas pagal plotą yra devinta pasaulio šalis, jame gyvena tik apie 16 milijonų 29 tautybių žmonių. Kazachai nėra į užsienį uždarbiauti migruojanti tauta. Čia gajos tvarios jaunos šeimos, nors išgyvenimo sąlygos nėra geros.
Buvusioji Alma Atos ir naujoji Astanos nacionalinės bibliotekos savo funkcijomis, knyginiu fondu, moksline veikla primena lietuviškosios regioninės viešosios bibliotekos modelį.
Netrukome įsitikinti, kad bibliotekos šioje šalyje yra tarsi sustojusios laikmetyje, spauda – brangi ir, pasak kazachų, „neieškok „Pravdoje“ tiesos“, vis tiek jos nerasi“. („Pravda“ – sostinėje Astanoje leidžiamas laikraštis, aut. pastaba).
Šalyje yra 17 regionų, tačiau nesukurta ir neįdiegta vieninga bibliotekų informacinė sistema riboja prieigą prie informacijos apie dokumentus, sukauptus visos šalies bibliotekų fonduose.
Astanos nacionalinėje bibliotekoje populiarios skaitmeninės knygų kolekcijos, virtualios bibliotekos. Jų tikslas – organizuoti greitaeigę skaitybą bibliotekos stacionare ir distanciniu būdu per elektroninį abonementą bei bibliotekos portalą.
Lietuviai Kazachstane
Spaudos šaltinių teigimu, Kazachstane 2005 m. gyveno iki 20 000 lietuvių, o 1947-1950 m. Akmolinsko moterų koncentracijos stovykloje kalėjo apie 40 lietuvių moterų. Jos dirbo siuvinėjimo fabrike, žemės ūkio darbus.
Lietuviai dažniausiai buvo tremiami į Džaskazgano, Celinogrado miestus, Celinogrado plėšinius, dabartinę Astaną. Dalis buvusiųjų politinių kalinių ir tremtinių sugrįžo į Nepriklausomą Lietuvą, kita – liko, turi savo verslą, bet palaiko ryšius su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais.
Alma Atos lietuvių kultūros draugijos „Aidas“ pirmininko Andriaus Jozėno teigimu, 2010 m. lietuvių bendruomenė veikė ir Karagandoje. Tačiau dabar susiburti nelengva, riboja atstumai.
Į Kazachstaną lietuviai pateko ir Stalino represijų metu, ir atvyko dirbti į Celinogrado plėšinius. Ir dabar atvyksta iš Lietuvos uždarbiaujančio jaunimo. Daugiausai lietuvių gyvena centriniame Kazachstane, Karagandos mieste jų – apie 2500. Dabar gyvena trečioji – ketvirtoji tremtinių palikuonių kartos.
Smirnovo centrinėje bibliotekoje yra J.Avyžiaus, J.Baltušio, A.Bieliausko ir kitų lietuvių autorių knygų, kurias vietiniai lietuviai perskaitė arba išvykdami į Lietuvą padovanojo bibliotekai, kad likę tėvynainiai galėtų skaityti.
O šilutiškiai bibliotekininkai Astanos nacionalinėje akademinėje ir Smirnovo rajoninėje bibliotekoje dirbantiems lietuviams atvežė projekto UAB „Alma littera sprendimai“ dovaną – dideles siuntas naujų lietuviškų knygų. Bent taip norėjome prisidėti prie lietuviško žodžio puoselėjimo tarp savo tėvynainių.
Ir (ar) bibliotekų šalis…
Nors automobilių degalų kainos Kazachstane, palyginti su Lietuva, yra mažos (1 l benzino – 2,50 Lt), transporto paslaugos brangios. Todėl į projekto vykdymo vietą – Smirnovo centrinę biblioteką šilutiškiai vyko pigiausiu transportu – geležinkeliu. Vargais negalais įsigiję bilietus, visą naktį (500 km) dardėjome „pašto“ traukiniu stepėmis. Pro langą regėti vaizdai sugrąžino į sovietmetį: stepėse stūksojo jau gerokai surūdiję kombainai, akis badė nedirbama buvusi plėšinių stepė.
Smirnovo rajoninė biblioteka įsikūrusi atskirame dviejų aukštų pastate. Savivaldybės Kultūros ir kalbų skyriaus vedėja Olga Pliščenko iš kolegų bibliotekininkų žino, kad Lietuva garsėja europietiška bibliotekų ir knygos kultūra. Smirnovo rajoninio laikraščio „Kolos“ korespondentė ir kraštotyros muziejaus įkūrėja Tatjana Borisova, pasveikindama šilutiškius, pažadėjo, kad jų laikraštis nuo šiol rašys lietuviškos knygos ir Smirnovo – Šilutės partnerystės tema ir ši tema bus atgaiva gausiai krašte gyvenantiems lietuviams.
Šilutiškių susitikime dalyvavo ir Smirnovo senbuvis lietuvis Edmundas Budrys, pakviestas norint padaryti šventę ir šilutiškiams, ir pačiam garbaus amžiaus lietuviui, likimo nublokštam į kazachų žemę. E.Budrys sako: „Mes su kazachais gyvename draugiškai, nes tai – taikūs žmonės“. Itin švaria lietuvių kalba kalbantis mūsų tautietis mokėsi Minske, draugai pakvietė atvykti į Smirnovą ir čia surado savo gyvenimo moterį – ukrainietę Mariną.
Vos sulaikydamas ašaras guodėsi, kad, mirus dukrai, užaugino 4 anūkus, prie pensijos prisiduria augindamas daržoves, vištas, ilgisi Šiaulių, iš kur yra kilęs. Bet kelionė – brangi, todėl aplankyti tėvų negali. „Ten likusi mano širdis, tėvų žemė, gal kada nors aplankysiu“, – teigė jis.
Smirnovo bibliotekoje pristatėme virtualią knygų parodą „Vakarų Lietuvos ir Šilutės krašto rašytojai vaikams: žaidybinės knygutės“, parengėme prezentacijas „Tarptautinė partnerystė: nevyriausybinė organizacija – kultūrų dialogo vedlys“ ir „Lietuvos – Kazachijos – Lietuvos autorių vertimai – civilizacijos, žinių ir kultūrų raidai“. Virtualiai pristatyta dokumentika apie Šilutę, jos knygininkus ir knygą, pasaulio šilutiškių sueigą „Šviesos parnešti, gera padaryti…“
Kukliose Smirnovo rajoninės bibliotekos patalpose jau yra parengta nuolat veikianti ekspozicija „Šilutė“. Prie jos pasipuošę nacionaliniais kazachų aprėdais įsiamžino šilutiškiai.