Tikriausiai ne vienam teko išgirsti sarkastiškų komentarų apie badaujančius Afrikos vaikus, kuriais palydimas sužiedėjusio batono ar užsigulėjusios varškės išmetimas šiukšliadėžėn.
2014-uosius Europos Komisija paskelbė kovos su maisto švaistymu metais. Žinoma, skeptikai bestų pirštu į lietuviškų namų ūkių statistiką, kurioje išlaidos maistui ir gėrimams sudaro liūto dalį. Esą ir taip vos pakanka pajamų įpirkti nuolat brangstantį maistą, koks dar švaistymas.
Tačiau toks skundas skamba paradoksaliai, kai pažvelgiame į kitus skaičius – šalyje išmetamo maisto kiekius.
Jau minėto „Maisto banko“ duomenimis, per metus Lietuvoje išmetama maisto produktų mažiausiai už 10 milijonų litų. Kaip rodo tyrimas, beveik pusė apklaustųjų maistą išmeta nuolat, vidutiniškai – už 15 litų sumą. Dažniausiai į šiukšliadėžę keliauja pieno produktai, duona ir pyrago gaminiai, šviežios daržovės ir vaisiai.
Dažniau ir didesnes sumas šiukšliadėžėje palieka aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurie linkę atsikratyti didesnės vertės patrauklią išvaizdą praradusiu ar nebaigtu valgyti, nebepatinkančiu maistu.
Dar įspūdingesni Europos Sąjungos (ES) skaičiai: Europos Komisija skelbia, kad ES šalyse kasmet sugeneruojama apie 90 mln. tonų maisto atliekų. Kiekvienam gyventojui tenka netoli 200 kilogramų.
Tiesa, Lietuvos dalis kuklesnė – jei vertinamas tik Lietuvai priskiriamas sugeneruojamas atliekų kiekis, vienam žmogui tenka 33 kilogramai per metus arba beveik 3 kg per mėnesį. Tačiau pastebima, kad švaistymo mastai didėja ir prognozuojama, kad po šešerių metų maisto atliekų kiekis šoktels beveik penktadaliu.
Neabejotina ir tai, kad visokiais valgomais dalykais šiukšlių dėžės pasipildys ir po didžiųjų metų švenčių. Vaišingumas Lietuvoje nuo seno suprantamas kaip neatsiejama svetingumo dalis ir dažna šeimininkė stengiasi pasirūpinti, kad stalas linktų – geriau per daug nei per mažai.
Bet dažniausiai būna per daug. O tuomet keletą dienų pastovėjusios silkutės likimas tampa liūdnas – užuot atsidūrusi skrandyje, ji patenka į šiukšliadėžę. Kaip galėtumėme to išvengti?
Visų pirma – nustatydami reikmes. Viešojo maitinimo profesionalai ir dietologai tvirtina, kad planuojant šventinę vakarienę, vienam asmeniui reikėtų skirti po 500 gramų maisto. Žinant, jog žmogui per parą pakanka apie vieno kilogramo maisto, tai daugiau nei su kaupu.
Taigi vietoje šešių rūšių mišrainės, keturiuose skirtinguose „pataluose“ paruoštos silkės ir stirtos kepsnių, galima vadovautis kruopščiai nustatytu valgiaraščiu, pavyzdžiui, paruošti po karštą patiekalą ir desertą kiekvienam.
Be abejo, norint pasiekti tokio racionalumo, vertėtų pradėti jau nuo apsipirkimo. Čia labai praverčia pirkinių sąrašas, sudarytas dar neišėjus iš namų ir apžiūrėjus maisto produktų likučius šaldytuve ir spintelėse.
Taip apsipirkimas bus kryptingas ir neteks eilinį kartą nustebti, kad „nieko nenusipirkau, o tiek daug išleidau“. Be to, tai padeda atsispirti ir šventiniu sezonu gausioms akcijų ir išpardavimų vilionėms, kai „taupymo vardan“ vietoj pusšimčio litų išleidžiami šimtai.
Vidutiniškai penktadalį mūsų pajamų „suvalgančios“ išlaidos maistui dėl savo dydžio yra keiksnojamos daugelio, tačiau kartu ši išlaidų grupė yra ir pati lanksčiausia, joje daugiausia erdvės optimizavimui. Tai įrodo ir išmetamo maisto kiekiai. Galbūt atėjo laikas duoti sau naują naujametinį pažadą – vartoti atsakingiau.