Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad ir Šilutės savivaldybė sutinka apgyvendinti ir įdarbinti pabėgėlius iš Azijos ir Afrikos, kurie bus perkelti į Lietuvą. BNS išplatintame pranešime teigiama, kad tokius pasiūlymus ministerijai pateikė keliasdešimt didžiųjų ir mažųjų šalies savivaldybių.
Kur apgyvendinsime ir ką pasiūlysime pirmiesiems pabėgėliams?
Paklaustas apie ketinimus priimti pabėgėlius mūsų rajone, Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis neslėpė nuostabos. Anot jo, visiškai neaišku, kaip Šilutė atsirado savivaldybių, ketinančių priimti pabėgėlius, sąraše, nes Savivaldybės administracijos vadovai dar ne taip seniai raštu informavo Lietuvos Respublikos savivaldybių asociaciją, jog pabėgėlių mūsų rajonas negali priimti, nes neturi tam sąlygų. Nebent Vyriausybė skirtų papildomų lėšų jų įkūrimui ir išlaikymui.
Neturi butų pabėgėliams
Kaip „Šilutės naujienoms” paaiškino A. Šimelionis, šiuo metu rajone nėra laisvų ir tinkamų patalpų, kuriose būtų galima pabėgėlius apgyvendinti. „Blogiausiu atveju, jei reikėtų skubiai ką nors apgyvendinti, keletą migrantų galėtume laikinai priimti į Šilutės socialinių paslaugų centrą”, – sakė Socialinės paramos skyriaus vedėjas.
Anot jo, jei Vyriausybė skirtų papildomų lėšų socialiniams būstams įsigyti ar suremontuoti, Šilutės rajono savivaldybės administracija, įpareigojusi Ūkio skyrių, imtųsi atitinkamų veiksmų. Nupirktuose ar suremontuotuose būstuose galėtų gyventi pabėgėliai. Tačiau, anot A. Šimelionio, Savivaldybės biudžete tam pinigų nėra.
Rajono meras Vytautas Laurinaitis neneigė, kad pabėgėliams reikia padėti, nes tai yra visos Europos bei Lietuvos rūpestis, tačiau savų lėšų, kurias galėtų skirti minėtos problemos sprendimui, Šilutės rajono savivaldybė neturi. „Turėtų būti sutarta su Socialinių reikalų ir darbo ministerija, nes reikia pinigų būstams įsigyti, integruoti į visuomenę, – sakė V. Laurinaitis. Anot jo, jei pabėgėliams išlaikyti būtų skirtas finansavimas, galbūt užtektų ir geros bendruomenių valios.
Ar šilutiškiai priimtų pabėgėlius?
Priminsime, kad dar šių metų rugsėjo viduryje „Šilutės naujienų“ skaitytojai galėjo internete išreikšti savo nuomonę dėl pabėgėlių priėmimo į Lietuvą. Beje, apklausos rezultatai nebuvo itin „draugiški“ svetimšaliams.
Iš 78 lankytojų tik 2 atsakė: „Taip, priimčiau pabėgėlį ar jų šeimą gyventi savo namuose”. 25 lankytojai sakė, jog padėtų daiktais, pinigais ar kita pagalba, 36 lankytojai tvirtino, jog ir patys savo šalyje turime pakankamai problemų. Na, o 15 skaitytojų nuomone, Lietuvoje apskritai kol kas nėra sąlygų priimti pabėgėlių.
Svarbu, kad netaptų našta vienam
Apie pabėgėlių priėmimą kalbėjomės su šilutiškiu, jau turinčiu tokios patirties. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis prieš gerus dvejus metus rūpinosi pabėgėlių sirų šeima – mama su trimis paaugliais sūnumis. Jie buvo apgyvendinti parapijai priklausančiuose Šilutės „Sandoros” namuose, kunigas rūpinosi jų pragyvenimu, maitinimu, sveikata, kitais poreikiais.
„Žmones reikia maitinti, rūpintis jų socialinėmis garantijomis, gydymu – visa tai kainuoja”, – sakė R. Šemeklis prisimindamas, jog priglaudęs pabėgėlius netrukus suprato, jog tai tapo vien parapijos problema. Blogiausia, kad Lietuvos priimti pabėgėliai neturėjo jokių socialinių garantijų, todėl teko mokėti už jų gydymą susirgus, taip pat nebuvo įstaigų, kur galėtų paaugliai mokytis.
Anot R. Šemeklio, didelis barjeras buvo ir kalba. Sirų šeima kalbėjo arabiškai, o Šilutėje nebuvo specialistų, kurie galėtų padėti išmokti lietuvių kalbos, bendrauti su vietiniais gyventojais ir taip integruotis į visuomenę.
„Suprantama, kad vienam žmogui ar parapijai pabėgėlių globa yra per didelė našta, tačiau jei šis klausimas būtų sprendžiamas su Valstybės pagalba, kodėl gi ne? „ – sakė pašnekovas, nesibodėdamas minties ateityje vėl priimti pabėgėlių, jei sulauktų pagalbos iš įtakingų institucijų.
„Galėtume skirti patalpas, kurių turime nemažai. Deja, kai kurios iš jų, priklausančių parapijai, yra kaimiškose vietovėse ir gana apleistos. Tad pirmiausia jas reikėtų sutvarkyti, o tam savų papildomų lėšų šiuo metu neturime. Beje, yra ir dar vienas svarbus klausimas, ar atvykę pabėgėliai iš kitos šalies ir, pavyzdžiui, apgyvendinti kur nors kaime, būtų patenkinti? Ne paslaptis, kad tokiose vietovėse yra dar sudėtingiau integruotis svetimšaliui”, – sakė R. Šemeklis.
Priminsime, Šilutėje minėta sirų šeima gyveno tik du mėnesius, vėliau ji buvo perkelta į Skirsnemunę (Jurbarko r.). Tačiau, Lietuvoje nesulaukusi tinkamų pabėgėliams integruotis sąlygų, išvyko į Vokietiją, kur ir dabar gyvena pabėgėlių stovykloje.
Nepagrįstos baimės
Anot R.Šemeklio, reikia suprasti kariaujančių šalių gyventojų situaciją. „Karas tose šalyse vyksta apie ketverius metus. Viskas sunaikinta, o žmonės bėga iš nevilties, nes kol kas net nesimato prošvaisčių, jog situacija pagerės”, – sakė pašnekovas, tvirtindamas, jog mūsų visuomenėje sklando ir nepagrįstos baimės dėl svetimšalių priėmimo.
Anot kunigo, nereikia kurti iliuzijų, bet svarbu suprasti, kad pabėgėliai yra kitokios kultūros ir mentaliteto žmonės. O bijoti, kad atsinešdami kitokį bendravimą ir požiūrį, jie nuniokos mūsų turtą, taip pat klaidinga. „Juk ir savos šalies nuomininkai gali, pavyzdžiui, apgadinti turtą. Bet kokiu atveju to neišvengtume”, – sakė pašnekovas.
Kunigas rugsėjo mėnesį svečiavosi Šiaurės Vokietijoje, Hamburge, lankėsi pabėgėlių stovyklose, diskutavo apie pabėgėlių socialines problemas.
R.Šemeklio nuomone, esant dabartinei situacijai mūsų šalyje, aktyviau pabėgėlių priglaudimo klausimus turėtų spręsti organizacijos, kurios jau turi patirties šiais klausimais ir yra tam pasiruošusios. Viena iš jų – katalikiška organizacija „Caritas”, dirbanti su pabėgėliais ne vienerius metus, įgyvendinanti įvairius projektus bei turinti specialistų.