Stimulą davė seniūnės skambutis
Tai trečioji žinomo pamariškio S. Mėlinausko dokumentinė knyga. 2013 m. išspausdinta jo knyga „Pėdos rasoje“, o 2014 m. – „Macikai: sugrįžimas atminties takais“. Visos autoriaus knygos skirtos pamario kraštui pažinti, jo istoriniams įvykiams įamžinti.
S. Mėlinauskas prisipažįsta, jog stimulą šiam 560 puslapių leidiniui davė kartą kelionėje pasivijęs Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės skambutis. Seniūnė tuomet papasakojo dramatišką, prieš pusšimtį metų nutikusį įvykį, anot jos, vertą žurnalisto plunksnos. Tai buvo istorija apie tai, kaip per grėsmingą ledonešį į kitą Atmatos krantą teko kelti gimdyvę, kuriai ir jos kūdikiui grėsė mirtis. Jų jau laukė Šilutės ligoninės medikai.
D. Drobnienė užsiminė, jog kai kurie to įvykio dalyviai vis dar gyvena Rusnėje, kiti – kitose Lietuvos vietose.
Vėliau abu pašnekovai plačiau išsikalbėję apie salos žmones ir įvykius, palikusius pėdsakus salos istorijoje. Tuomet S. Mėlinausko galvoje ir pradėjo bręsti mintis bent dalį tų dalykų įamžinti. Taip ir išsirutulioję „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“.
Ypač akcentuoja ledonešį
Knygoje pasakojami įvykiai dažnai nėra tarpusavyje susiję – tai tik atskiros istorijos. Tačiau iš kitos pusės žvelgiant, jas ir daug kas sieja. Juk veiksmas vyksta toje pačioje vietoje – saloje, daugelis rusniškių – minimų knygoje ir neminimų – vieni kitus pažįsta arba pažinojo anksčiau.
Autorius ypač akcentuoja skaudžiausią rusniškiams potvynių ir ledonešių, o tuo pačiu – Šaktarpio temą. Laikmečio, kai vietiniai ilgus dešimtmečius nebegalėdavo susisiekti su kitu krantu, nes ledas Atmatoje jau traukdavosi, kiuždavo, darydavosi pavojingas, o valtimis dar irgi neidavo plaukti. Nuo šios temos vietiniai tik šiemet – pastačius estakadą – jau gali atsikvėpti.
Knygoje spausdinami ir kai kurie anksčiau autoriaus laikraščiuose publikuoti rašiniai apie Rusnę. Knyga gausiai iliustruota paties autoriaus ir kitų pamariškių – Laimos Putriuvienės, Edvardo Lukošiaus, Vaidoto Vilko, Petro Skutulo, Birutės Servienės, Sauliaus Sodonio ir kitų nuotraukomis. Autoriui talkino – finansavimu rūpinosi bendruomenė „Rusnės sala“.
„Tai ar bus daugiau knygų, Stasy?“, – klausiame S. Mėlinausko. „Esu prietaringas, iš anksto nekalbu apie planus“, – lakoniškai atsako jis.
