Senus laiškus ar dienoraščius derėtų ne deginti, o atiduoti į Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazę. Viena iš šio projekto iniciatorių Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros lektorė dr. Aurelija Tamošiūnaitė LRT RADIJUI tvirtina, kad vis dėlto žmonės dažnai pasirenką pirmąjį veiksmą, nors laiškai ir dienoraščiai yra vertingas rašomosios lietuvių kalbos tyrimo objektas.
– Kaip kilo idėja rinkti laiškus?
– Mums gimė mintis rinkti ne tik laiškus, bet ir kitus įvairius asmeninio pobūdžio dokumentėlius, pavyzdžiui, dienoraščius, raštelius, autobiografijas. Tai gana platus tyrimo objektas, todėl pradinis duomenyno pavadinimas ir yra šiek tiek platesnis – Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė (AKdb).
Kai gavome finansinę paramą iš Lietuvos mokslo tarybos tam, kad galėtume bent dalį mūsų sukauptų turtų paviešinti, padaryti juos prieinamus mokslinei vartosenai ir tiesiog žmonėms, kuriems tai įdomu, nusprendėme duomenyne pateikti tik laiškus. Tuo metu buvo kiek paprasčiau sukurti vieno žanro duomenų bazę. Tai, kas dabar pateikta internete, svetainėje musulaiskai.lt, yra labai nedidelė dalis laiškų, kuriuos esame surinkę nuo mūsų iniciatyvos pradžios.
– Kodėl svarbu kaupti bei pateikti laiškus ir asmeninio pobūdžio dokumentus?
– Susidomėjimas egodokumentika kitose šalyse pastebimas jau nuo XX a. pab., paskutinius du šio amžiaus dešimtmečius. Egodokumentiką tiria ir analizuoja ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, ypač kultūros bei kasdienybės istorikai. Juos domina, kaip žmonės gyveno, koks buvo jų kasdienis gyvenimas įvairiais istorijos laikotarpiais.
Šio mūsų projekto reikšmė keleriopa. Viena vertus, renkame laiškus ir įvairią egodokumentiką iš privačių asmenų, gyvenančių Lietuvoje ir ne tik, kurie privačiuose archyvuose saugo korespondenciją. Vienas iš mūsų tikslų – padaryti tuos dokumentus prieinamus tiems, kurie jais domisi.
Kitas tikslas – išsaugoti šiuos laiškus. Su kolege 2012 m. bandėme surengti nedidelę laiškų rinkimo ekspediciją, pavaikščioti po kaimus Lietuvoje ir pabandyti užeiti į žmonių namus, pasiteirauti, ar jie turi laiškų, ar sutiktų juos mums paskolinti ar atiduoti mūsų iniciatyvai.
Galime pasakyti, kad, pavaikščiojusios bent po kelis kaimus, pamatėme, kad žmonės laiškų nesaugo. Praėjus tam tikram laikui jie sudeginami – tai buvo dažniausiai girdimas atsakymas. Mes bandome apsaugoti laiškus nuo panašios lemties.
Trečias tikslas, žinoma, yra siekis, kad mokslininkai sugrįžtų prie egodokumentikos. Nuo seno įvairiuose tyrimuose būdavo remiamasi tiek korespondencija, tiek kitais dokumentais, tačiau norime, kad jie pasinaudotų ir mūsų sukauptais ištekliais, t. y. paprastų žmonių parašytais laiškais ar atvirlaiškiais. Galbūt jie atvertų kitas, mums dar nežinomas istorijas ir mūsų kasdieninio gyvenimo puses.
– Savus laiškus, dienoraščius ir nuotraukų užrašus bei kitokius raštelius gali Jums pateikti turbūt bet kas. Tad, jei aš esu žmogus, kuris turi labai daug laiškų, kaip Jūs mane įtikintumėte, kodėl svarbu juos atiduoti ir net leisti publikuoti? Juk šie laiškai prieinami visiems, randami pagal raktažodžius, konkrečias datas. Kodėl turėčiau viešinti intymius ir sau svarbius laiškus?
– Provokuojantis klausimas. Žinoma, viešinti asmeninio pobūdžio dokumentus nėra lengva. Tai vienas iš iššūkių, su kuriuo susiduriame, kai prašome žmonių mums paskolinti ar atiduoti dokumentus. Ne visi nori atverti savo privataus gyvenimo puses ir jas paviešinti. Rašydami dienoraščius ar laiškus, mes, matyt, mažiausiai galvojame apie tai, kad jie kažkam bus prieinami paskaityti.
Savo privataus gyvenimo atvėrimas yra iššūkis, tačiau stengiamės į tai žiūrėti iš paveldo išsaugojimo perspektyvos. Jei šiandien jums atrodo, kad tai galbūt per daug asmeniški dokumentai, supraskite, kad vėliau, praėjus 50 metų, šie dokumentai gali būti vertingi ateinančioms kartoms, kurioms rūpės, kaip mes gyvenome, kaip rašėme laiškus, kaip juos formulavome, apie ką rašydavome savo dienoraščiuose.
Tai galvojimas apie ateitį, apie tai, kuo mums šie dokumentai bus naudingi. Mes savo duomenyne skelbiame tuos dokumentus, tuos laiškus, kuriuos viešinti sutikimą davė patys laiškų saugotojai. Esame paskelbę šiek tiek daugiau nei 1,3 tūkst. laiškų, tačiau tai labai nedidelė dalis to, ką iš tiesų esame surinkę. Dalį mums paskolintų laiškų mes suskaitmeniname ir grąžiname. Kai kurių dokumentų saugotojai mums nedavė leidimo jų viešinti bent jau kurį laiką, pavyzdžiui, 20 ar 30 metų, kol tie žmonės gyvi ir todėl nenorima, kad juos visi skaitytų.
Mes prašome, kad galėtume tuos duomenis naudoti bent jau moksliniams tyrimams, nenurodydami žmogaus vardo ir pavardės, kitokios informacijos, kuri padėtų atpažinti, kas yra rašantysis. Prašome tokios prieigos, kad būtų galima juos panaudoti. Kiekvienas užrašytas tekstas labai svarbus. Tai yra ir mūsų kalbos istorijos dalis.
Daugiau apie tai skaitykite LRT.lt publikacijoje „Ką daryti su senais laiškais ir dienoraščiai“.