Abu jie per VBE sesiją surinko po tris šimtukus, Gerda už lietuvių kalbą, anglų kalbą ir biologiją, Benas – už matematiką, anglų kalbą ir informacines technologijas.
Jūsų dėmesiui, interviu su geriausiais iš geriausių mūsų rajono abiturientų.
-Praėjusią savaitę buvote pagerbti ir Valdovų rūmuose. Kokius įspūdžius parsivežėte iš ten?
Benas: Tai buvo keista šventė. Niekas rankos negalėjo paspausti, visi kaukėti, laikosi atstumų, nematai kitų veidų, šypsenų. Bet visgi tai buvo smagi diena. Kad ir simboliškai, malonu būti pagerbtiems.
Gerda: Diena buvo ypatinga ir smagi. Džiugu, kad pastangos ir geri rezultatai nelieka nepastebėti. Tokios akimirkos uždega eiti tolyn, siekti kitų tikslų.
Ar sunku buvo ruoštis valstybiniams brandos egzaminams per karantiną?
Benas: Mokantis nuotoliniu būdu labai trūko natūralaus bendravimo tiek su mokytojais, tiek su draugais, pasiilgome vieni kitų. Patiems mokytojams buvo sudėtinga dirbti su mumis, kai nematė mūsų reakcijų, mūsų veidų. Tikriausiai čia ir yra nuotolinio mokymosi pagrindinis trūkumas ir sunkumas.
Tiesa, buvo skirta daugiau laiko pasiruošti egzaminams nei paprastai. Pagrindiniams egzaminams apie tris savaites, o paskutiniams (chemijos, fizikos) galėjome ruoštis beveik du mėnesius. Man šis papildomas laikas pagelbėjo. Reiktų žemai nusilenkti kai kuriems mokytojams, kurie visą tą laiką dirbo su mumis kasdien ne po vieną valandą, nors ir nebuvo tas darbas apmokamas.
Gerda: Iš pradžių buvo keista, kol prisitaikiau, nes trūko gyvo kontakto su mokytojais, o ir klasiokai kitame laido gale – liūdnoka. Bet atradau ir privalumų. Dėl nuotolinio mokymosi galėjau labiau planuoti savo laiką: vieniems dalykams skirti daugiau laiko, kitiems užteko mažiau. Visą reikalingą informaciją, konsultacijas mokytojai suteikė, todėl ruoštis sekėsi gerai.
Per VBE sesiją surinkote po tris šimtukus? Kokia to paslaptis – sunkus darbas ar nuoseklus mokymasis visus 12 metų?
Benas: Mokiausi nuolat. Anksčiau dar daug grojau akordeonu, ruošdavausi konkursams, nors ir tada gerai mokiausi. Gal 11 klasėje labiau susitelkiau į mokyklą ir pradėjau daugiau dirbti. Bet tas darbas man malonus. Kažkoks vidinis pasitenkinimas atsiranda.
Gerda: Svarbiausia nuoseklus darbas nuo pirmos klasės. Esu dėkinga savo pradinių klasių mokytojai bei Pamario pagrindinės mokyklos mokytojams, sudėjusiems tvirtus pagrindus atskirose srityse – pačiai užteko būti dėmesingai per pamokas ir atlikti namų darbus. Tačiau gimnazija, o ypač 11 – 12 klasės, pareikalavo daugiau pastangų – teko daugiau domėtis, skaityti, padirbėti savarankiškai dėl geresnių rezultatų.
Ar daug skirdavote laiko pamokų ruošai? Ar likdavo jo laisvalaikiui, laikui su draugais?
Benas: Daug. Nors visą naktį nemiegoti ir ruoštis kam nors dar neteko. Gal studijuojant teks tą malonumą patirti… Mokykloje praleisdavau daug laiko. Jei buvo galima rinktis daugiau pamokų, papildomų projektų, mano pasirinkimas visada būdavo maksimumas. Kartais net tekdavo iš mokyklos išeiti apie 4 – 5 valandą po pietų. Gal būčiau skyręs daugiau laiko draugams, bendravimui. Nejučia gali pats perdegti ir atitolti nuo kitų vis ruošdamasis ir mokydamasis.
Gerda: Kol neatėjo paskutiniai mokymosi metai, namų darbams atlikti neskirdavau daug laiko. Grįžusi iš mokyklos užsiimdavau pomėgiais, be kurių neįsivaizduoju kasdienybės, kurie suteikia džiaugsmo, atpalaiduoja ir veda į priekį: muzikavau, sportavau, leidau laiką su draugais ir šeima. Visgi abitūros metų eigoje nusprendžiau kai ką paaukoti, nes grįžus vakare nesinorėdavo mokytis iki vėlumos, o mokytis visgi reikėjo – egzaminai artėjo.
Ko labiausiai pasiilgsite iš gimnazijos?
Benas: Mūsų auklėtoja klausė, koks filmas geriausiai apibūdintų tuos metus su mumis. Aš juokavau, kad man tai būtų serialas „Draugai“. Pasiilgsiu savo klasės draugų, mokytojų. Nebuvo man sunku kasryt keltis ir eiti į gimnaziją, ten buvo gera.
Gerda: Ilgėsiuosi žmonių, kurie kasdien kūrė šią ypatingą gimnaziją – mokinių, kurie tapo draugais ar tiesiog buvo šaunūs klasiokai, mylimų mokytojų. Su šiais žmonėmis ir mokslo šaknys ne tokios karčios buvo. O kiekvienas, nors kiek pažintas mokytojas, bent kartą yra privertęs nusišypsoti, padrąsinęs, prajuokinęs, paguodęs, pasidalinęs svarbia gyvenimiška išmintimi, parodęs, kad gyvenimas yra daug daugiau negu kartais gali atrodyti. Ar tiesiog pabuvęs draugu. Daugelis jų yra puikūs savo srities žinovai, o taip pat ir sektini pavyzdžiai kaip asmenybės gyvenime. Beveik kasdien džiaugiausi eidama į mokyklą, nepaisant ir sunkesnių, įtemptų dienų. Ne kartą teko girdėti, o ir pati čia supratau, kad laikas bėga greitai, kai esi laimingas. Vydūno gimnazija tapo antrais namais – pažįstamais ir artimais, šiltais ir mielais. Esu laiminga, jaučiuosi nuoširdžiai dėkinga ir pasiilgsiu visko ir visų!
Benai, ketinate studijuoti matematiką VU? Kodėl matematika? Tikriausiai išlaikyti šį egzaminą šimtukui nebuvo sunku? Kaip manote, kodėl Lietuvoje šio egzamino neišlaikė tiek daug abiturientų?
Baigiantis ketvirtai klasei, mokytoja liepė parašyti, kuo svajojate būti po 10 metų. Jau tada rašiau, kad studijuosiu fiziką ar matematiką. Vėliau supratau, jog matematika man labiau prie širdies, o fizika – ne itin. Gal tuo metu buvo naivu tikėtis, kad tokie pradinuko norai išsipildys. Išsipildė, visgi. Ačiū visiems mano matematikos mokytojams, kurie ne užmušė, o palaikė šią svajonę. Matematika man atrodo ypatingas mokslas – iš elementariausių visiems suprantamų skaičių ir aksiomų sukonstruojami tokie sudėtingi dalykai.
Kalbant apie egzaminą, šimtuko tikrai tikėjausi, o ir mokytojai ir klasės draugai (įtariu) taip pat galvojo. Matematikai visada skirdavau daugiau laiko, daugiau spręsdavau, daugiau gilinausi. Tad rezultatas gana natūralus. O šiaip mokyklose su matematika itin prastai, jos mokymasis turėtų keistis. Daugiau reiktų susitelkti į logiką, mąstymą, įrodinėjimą nuo pat pradinių klasių. Čia ir atsiranda matematikos mokymo prasmė.
Kalbant būtent apie šių metų abiturientus nemanau, kad rezultatai būtų tokie blogi, jei viskas būtų vykę kaip įprasta. Matematiką galima lyginti su sportu: reikia palaikyti uždavinių sprendimo lygį. Kai vieni visąlaik dirbo vargo nuotoliniu būdu, kiti gal atsipalaidavo, nieko nesprendė ar jiems paprasčiausiai nesisekė. Negali išbėgti į krepšinio aikštelę po trijų mėnesių atostogų ir iškart sužibėti. Naivu. Turiu pasakyti ačiū savo mokytojai, kad nepaleido mūsų ir privertė dirbti kaip įprasta.
Gerda, ketinate studijuoti mediciną? Kas paskatino rinktis šią sritį?
Pirmiausia susidomėjimas gamtos mokslais paskatino pamąstyti apie ateitį, ką norėčiau veikti. Vėliau pati pamačiau ir pajaučiau gydytojų buvimą šalia, mane sužavėjo, kad jiems nuoširdžiai rūpėjo. Be to, tai įdomu, nes medikų darbas jungia ir mokslą, ir bendravimą, rūpinimąsi žmogumi.
Ar neviliojo studijos užsienyje?
Benas: Ne itin. Galėsiu vėliau išvykti su Erasmus programa ar pasirinkti magistrantūros studijas kur kitur.
Gerda: Ne, apie tai nesvarsčiau. Šiandien noriu gyventi, studijuoti, dirbti Lietuvoje, man čia patinka. Visgi nežinau, kas įvyks ateityje, kur gyvenimas nuves.
Ko palinkėtumėte būsimiems abiturientams?
Benas: Mokykloje yra daug galimybių, labai. Linkėčiau kuo daugiau jų išbandyti. 12 metų yra ilgas laikas jaunam žmogui, tad vertėtų tam laikui (bent paskutiniams metams) suteikti kuo daugiau prasmės. Kitas dalykas – nebijokite mokytojų, prašykite pagalbos, kalbėkitės su jais, siūlykite savo idėjas.
Gerda: Linkiu, kad net ir besidžiaugdami paskutiniais smagiausiais metais mokykloje, kurie bus įspūdingi, sugebėtumėte išlikti tikintys savo jėgomis, kantrūs, susikaupę bei pozityvūs, nes kitaip pavasarį gali sprogti ne tik pumpurai, bet ir jūsų galvos.
Rašyti atsakymą