– Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją? Galbūt jau nuo vaikystės apie tai svajojote?
– Mano mama – fizinio ugdymo mokytoja. Vaikystėje, per atostogas daug laiko praleisdavau pas mamą darbe. Manau, kad būtent dėl to mokykla ir mokytojos darbas man toks artimas.
– Vos baigusi vidurinę, į aukštąją mokyklą nestojote? Ką veikėte ir kodėl?
– Dvyliktoje klasėje buvau tikra, kad noriu pertraukos nuo mokslų ir svarsčiau, ką galėčiau per tuos metus veikti. Mąsčiau apie darbą užsienyje, savanorystę. Tais metais grąžino privalomąją karinę tarnybą, klasėje tarp vaikinų tam kilo labai didelis pasipriešinimas. Man buvo nesuprantama, kaip vaikinai gali turėti tokį požiūrį, tad nuolat ginčydavausi dėl to, kas yra pareiga ir kam to reikia, kol sulaukiau replikos: ,,Kai tau nereikia, tai tu ir nesakyk“. Tada aš pradėjau mąstyti, o kodėl gi ne? Gal metus reikėtų tarnauti? Taip nuo apmąstymų po poros mėnesių jau buvau pateikusi paraišką tarnauti kariuomenėje.
– Ką jums davė karinė tarnyba?
– Karinė tarnyba yra labai didelis pliusas mano gyvenime visame kame: socialiniai įgūdžiai, žinios, patirtis, kokios niekur kitur negausi. Kariuomenė formavo mane kaip asmenybę, leido pasijusti labiau subrendusia, pasiruošusia suaugusio žmogaus gyvenimui, darbui mokykloje.
– Kas labiausiai patinka darbe, o kas kelia didžiausius iššūkius?
– Darbas dėl daug ko patinka, net sunku išskirti vieną dalyką: nuolatinis augimas, apčiuopiami rezultatai, įdomūs kolegos, skirtingos vaikų asmenybės, man ypač patinka vaikų buvimas savimi. Jie neslepia, kokie yra, nenutyli, koks esi tu. Užtat iššūkis aiškus jau nuo antros darbo dienos – darbo pradžios laikas 8 val. Turbūt nėra nieko blogiau už kėlimąsi anksti ryte ir dar penkis kartus per savaitę…
– Kokius skirtumus mokymo procese ir pačiuose vaikuose matote lyginant su tuo metu, kai mokykloje mokėtės pati?
– Pagrindinis dalykas, kurį pastebiu vaikuose kitaip nei seniau – drąsa. Jie nebijo eiti klausti, nebijo eiti kalbėti, nebijo bendrauti, nebijo reikšti savo nuomonės. Pats mokymo procesas taip pat pasikeitęs, dabar daug dėmesio skiriama analizei, stengiamasi, kad mokinys mokėtų mokytis, rinkti informaciją, suvokti, ko nemoka, o turėjo išmokti. Taip pat akcentuojama, kad mokinys gebėtų pastebėti savo progresą, džiaugtųsi juo, nelygintų savęs su kitais ir taip prarastų motyvaciją.
– Ar pamenate momentą darbe, kuomet labiausiai savimi didžiavotės?
– Momentų, kuomet labai didžiavausi savimi tikrai nemažai, dažniausiai jie susiję su mokinių pažanga. Kai matau jų pasiekimus, jaučiuosi taip, lyg būčiau kalnus nuvertusi. Na, pavyzdžiui, kai dar nemokėjęs skaityti mokslo metų pradžioje mokinys, pradeda suvokti, kaip vyksta skaitymas ir tai pradeda daryti sklandžiai. Visada prisimenu momentus, kai po pamokos vaikai prieina ir pasako, kad ši pamoka buvo ,,labai faina”. Nusišypsai, bet širdyje labai savimi didžiuojiesi.
– Kiek savo klasėje mokytojas turi laisvės taikyti savo mokymo metodus? Kiek jauną mokytoją prižiūri vyresni? Kokių savų idėjų, mokymo metodų esate išbandžiusi su vaikais?
– Labai džiugu, kad mokykloje (bent, kur dirbu aš) laisvės mokytojui suteikiama labai daug, nors ir jaunam. Aš galiu įgyvendinti beveik visas idėjas, kurios man aktualios. Vienintelis ribojantis dalykas – finansai, nes norint pamokas vesti ne tik mokyklos aplinkoje, pasitelkti išmaniąsias technologijos, tam reikia finansų. Čia labai gelbėja tėvai, kurie priemonėmis pasidalija, nukreipia bei pasiūlo variantų, kurie leistų idėjas įgyvendinti pas juos darbe ir panašiai.
Kaip ir minėjau, mokykla suteikia daug laisvės, bet taip pat padeda, kai kyla klausimų, skiria mentorių, kuris visada pasiruošęs padėti. Taip pat mokykloje labai draugiškas kolektyvas, kuris atsako į visus klausimus, o su jais tikrai susiduri, patarimo reikia labai dažnai.
Pamokas dažnai vedu ne klasėje, tyrinėjame visą mokyklą, jos kiemą, keliame sparnus į miestą, jei prireikia. Idėjos labai dažnai ateina savaime, patirtimi dalijasi mokytojos, kurso draugės, dėstytojai, žodžiu, į pamokas nešuosi viską iš savo aplinkos.
– Sakoma, kad svarbu ne kokioje mokykloje vaikas mokosi, o koks jo mokytojas – kaip pakomentuotumėte? Ar nėra taip, kad šiandien ir mokykloje vaikui per daug pataikaujama?
– Taip, pirmas dalykas, pagal kurį reikia rinktis mokyklą, tai pagal mokytojus. Čia viskas susiję, juk būtent mokytojai ir kelia mokyklos prestižą, jie dalyvauja projektuose, ruošia mokinius ir panašiai. Kartą tokį komplimentą teko gauti iš klasės tėvų, jog norėjo papulti į kitą mokyklą, bet negavo vietos, tad pateko į šią ir nė kiek nesigaili, nes džiaugiasi mokytoja.
Tikrai nemanau, kad mokytojai pataikauja mokiniams, kad jiems patiktų, čia labai reikėtų susimąstyti apie savivertę, jei taip yra. Mano, kaip mokytojos, tikslas yra vaikus sudominti mokslu, užmegzti su jais ryšį, kad jie mokykloje jaustųsi saugūs. Visa tai darant, patikti, lieka maloniu šalutiniu poveikiu.
Kai turėsiu savo vaikų, jiems linkėčiau mokytojo-kolegos. O toliau jau viskas vystosi savaime.
– Kaip vertinate nuotolinį mokymą? Didžiausi privalumai ir trūkumai.
– Na, nuotolinį mokymą galima vertinti labai įvairiai. Pirmokams problemos ir pranašumai vienokie, dvyliktokams – kitokie. Galiu įvertinti iš savo pozicijos ir darbo su pirmokais.
Tai vienas didžiausių pliusų – patogus diferencijavimas. Kitas pliusas – kiekvienas pirmokas sulaukia dėmesio, kurio jam reikia, prie kiekvieno yra prieita tėvų ar mokytojos, nes dirbant klasėje tai yra labai didelė problema, kartais fiziškai yra neįmanoma pamokos metu prieiti prie kiekvieno. Taip pat pastebėčiau, kad labai patogu, jog mokinys gali dirbti savo tempu, dėliotis dienotvarkę taip, kaip jam patogu.
Minusai – nėra gyvo kontakto, po karantino, kai susitikome su tėvais, išaiškėjo, kad dirbant nuotoliniu būdu, daugeliui buvo sunku įsisavinti medžiagą, ne visada vaikai drįso klausti, tikrintis.
Kitas minusas – dvigubas pasiruošimas pamokoms. Teko labai daug laiko skirti pamokų perkėlimui į virtualią erdvę, nuolat filmuojami pamokų aiškinimo įrašai atėmė labai daug laiko. Tiesiog nėra programų, kurios būtų patogiai pritaikytos gauti grįžtamąjį ryšį, jo taisymas taip pat buvo be pabaigos ir sunkiai fiziškai įveikiamas. Taip pat daugelis pirmokų dar nemokėjo naudotis kompiuteriu ar planšete, nuolat reikėjo tėvų pagalbos. Vaikai neturėjo jokių asmeninių paskyrų per kurias galėtume tiesiogiai bendrauti, tad liko tik galimybė naudotis tėvų.
– Paskutiniais metais valstybė buvo itin susirūpinusi, kad tapti mokytojais renkasi vis mažiau jaunų žmonių. Kodėl, jūsų manymu, susidarė tokia situacija? Kaip vertinate mokytojo atlyginimą? Beje, šiais metais susidomėjimas studijomis augo: kas pasikeitė?
– Mokytojo darbas yra labai atsakingas, formuojantis, reikalaujantis žinių, aukštesnio mąstymo, negana to, reikia turėti bendravimo įgūdžių, gebėti rasti kalbą su vaikais, būti kūrybingam, nuolat tobulėti, būti apsišvietusiam ir dar daug ko reikia, taip pat reikėtų pastebėti, kad čia darbas toks, kurį dirbi visada, uždaręs mokyklos duris tu jau mąstai apie kitą dieną, kitus mokyklos planus ir projektus. O už tai atlyginimas yra siūlomas toks pat kaip darbo, kuris baigiasi išmušus atitinkamai valandai ir jokios atsakomybės nebelieka. Tai žmonės, turintys visus gebėjimus mokytojui, renkasi darbą, kuris yra kur kas geriau apmokamas ir atsakomybė yra mažesnė. Ypač jaunam žmogui svarbus jo atlyginimas. Kodėl? Nes bus kuriama šeima, reikės gyvenamosios vietos ir tam mokytojo atlyginimo tikrai nepakanka.
– Kaip įsivaizduojate savo pačios karjerą ateityje?
– Man patinka tai, kad mokytojo darbas labai įvairus, yra daug mokyklų, kurios turi skirtingas programas, labai tikiuosi kuo daugiau jų išbandyti. Dar anksti planuoti, bet galbūt svarstyčiau ir apie direktoriavimą mokyklai tolesnėje ateityje.
Ačiū, Fausta, už pokalbį!
Komentaras