Tylos minute, kalbomis, savo buvimu garbūs svečiai pagerbė totalitarinių režimų aukų atminimą – šimtų lietuvių, amerikiečių, austrų, australų, belgų, britų, čekų, kanadiečių, lenkų, prancūzų, rumunų, rusų, slovakų, vengrų, vokiečių bei kitų tautybių, kuriuos savo prieglobstin priėmė Lietuvos žemė.
Didžiulę kapavietę pašventino trijų Lietuvos bažnyčių vadovai: Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis ir Lietuvos stačiatikių Trakų vyskupas Amvrosijus.
Vienintelė vieta Lietuvoje ir reta Europoje
Macikų lageriai – unikalus, išskirtinės svarbos istorinės ir kultūrinės atminties objektas, reikšmingas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje ir viena iš retų vietų Rytų ir Vidurio Europoje, kurioje persipynė nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos totalitarinių režimų kalinimo struktūros.
Macikuose 15 metų veikė abiejų Europos totalitarinių režimų lageriai, naudoję tuos pačius pastatus žmonių kalinimui ir kankinimui. Panaši vieta yra Lenkijoje. Daugelis Macikų lagerių aukų nuo patirtų kančių mirė ar buvo sušaudyti – jų masinės kapavietės iki šiol atrandamos įvairiose Šilutės rajono vietose.
1941 – 1944 metais hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu čia veikė karo belaisvių stovykla „Stalag luft VI“, kurioje buvo kalinami amerikiečiai, britai, belgai, kanadiečiai, lenkai, prancūzai, australai, sovietų karo belaisviai. 1944 – 1946 metais jau sovietai čia kalino vokiečius, rumunus, vengrus, austrus, olandus, lenkus, čekus, danus, belgus, jugoslavus, portugalus, graikus.
Šioje karo belaisvių stovykloje 1945 metais buvo įsteigtas GULAG‘o lageris, kuriame iki 1955 metų buvo kalinami neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai: profesoriai, dvasininkai, kultūros žmonės, partizanų rėmėjai, prievolių neįvykdę ūkininkai, pabėgusieji iš tremties.
Nuo 1939 iki 1955 metų nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga Lietuvos teritorijoje buvo sukūrusios visą lagerių sistemą: nacių laikotarpiu Lietuvoje buvo įkurtas 12-os lagerių tinklas karo belaisviams, o nuo 1944 iki 1955 metų veikė 36 Sovietų Sąjungos lageriai, skirti ne tik karo belaisviams, bet ir civiliams gyventojams.
Ceremonijoje buvo pagerbti ir Armalėnų kaime rasti masinės kapavietės palaikai, prieš mėnesį perkelti į Macikų lagerių kapines. Prieš keletą metų Armalėnuose po kelio danga buvo rasta nacistinės Vokietijos stovyklos karo belaisvių palaikų masinė kapavietė.
Šiandien Macikų lagerių kompleksą sudaro: lagerių vieta, karceris, belaisvių kapai, pirtis ir galbūt kareivinių pastatas. 1993 m. tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Šilutės skyriaus iniciatyva buvusiame karcerio pastate įrengtas Macikų lagerio karceris – muziejus, nuo 1995 m. tai – Šilutės Hugo Šojaus muziejaus filialas.
Artimiausiu metu bus pradėti Macikų Sovietų Sąjungos GULAG‘o lagerio laikotarpio masinių kapaviečių archeologiniai tyrimai.
Pagerbė svajojusius apie laisvę
Renginio iniciatorius, LR užsienio ministras Linas Linkevičius kalbėjo, kad lagerių istorija – tarsi balta dėmė Lietuvos istorijoje, nes mažai buvo tirta. Ir dabar apie tai per mažai žinoma. „Macikų lagerių istorija simboliškai atskleidžia abiejų totalitarinių režimų – nacistinio ir stalinistinio – aukų tragediją. Tai vieta, apie kurią mažai kas žino netgi Lietuvoje. Ji turi būti visapusiškai ištirta, sutvarkyta ir įamžinta. Macikuose turime sukurti naują istorinės atminties puoselėjimo centrą, svarbų tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių istorinei atminčiai“, – sakė ministras.
LR Prezidento Gitano Nausėdos kalbą perskaitė jo patarėja Kultūros klausimais dr. Jolanta Karpavičienė. „Tvirtas ryžtas palaikyti laisvės idealus ir padėti kitiems, dar tik svajojantiems apie demokratiją – geriausias atsakas šių dienų tironams, žengiantiems praeities totalitarinių režimų pramintais takais“, – teigiama Prezidento kreipimesi į Macikų lagerių aukų pagerbimo ceremonijos dalyvius.
„Šių dienų tironai kėsinasi ir į praeitį, siekdami perrašyti istoriją ir įtikinti kitus, kad agresorius – tai auka, o auka – tai agresorius. Tačiau Macikų stovyklos istorija nepalieka vietos melui – nacių ir sovietų represinių struktūrų palikti įkalčiai čia susilieja į vieną kaltinamąją išvadą. SS ir NKVD nežmoniškomis sąlygomis laikytos, kankintos ir numarintos aukos net ir po daugelio dešimtmečių vis dar šaukiasi istorinio teisingumo“, – teigiama šalies vadovo kreipimesi.
Pasak Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio, sunku suvokti, jog po Antrojo pasaulinio karo praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, vis dar tenka laidoti karo aukas, kurias vėl iš užmaršties ir nežinios prikelia pats gyvenimas.
„Įvardyti tikslius Macikų lageriuose kalėjusių ir juose žuvusių skaičius sudėtinga. Gaila, turime suvokti realybę, kad esame paieškos pradžioje. Šiandien lagerių kompleksas, tai brutalumo ir žiaurumo paveldas, apie kurį sunku kalbėti, bet neįmanoma nutylėti. Keldami viešumon totalitarinių režimų nusikaltimus žmonijai, puoselėdami žuvusiųjų atminimą, galime tikėtis, kad pasaulis ateityje išvengs tragiškų įvykių“, – kalbėjo Vyriausybės kancleris.
Šilutės savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis sakė, kad tądien, stovėdamas Macikuose jautė savotišką ramybę ir pakylėjimą, nes prie šio tarptautinio kapo buvo galima pagaliau deramai atiduoti pagarbą tiems, kurie čia kentėjo ir iki paskutinio atodūsio svajojo apie laisvę.
„Mes žengiame didelį pirmą žingsnį, bet ne paskutinį, atskleisdami tarptautinei bendruomenei tamsiojo paveldo pusę. Stengsimės, kad Macikų lageryje kalėję ir čia praradę gyvybes karo belaisviai, politiniai kaliniai būtų deramai palaidoti. Norime, kad jų artimieji žinotų, kur jie atgulė amžinojo poilsio“, – kalbėjo meras.
