Apie knygos atsiradimą, mažo miestelio dar mažesnį paštą, džiaugsmą siųsti ir gauti ranka parašytus laiškus bei malonią staigmeną skaitytojams, paslėptą knygoje, pasakoja „Emilio laiško“ autorės – rašytoja I. Zarambaitė ir dailininkė G. Alice.
– Šiuo metu kur kas populiariau yra susirašinėti trumpomis žinutėmis ar vaizdais socialiniuose tinkluose nei popieriniais laiškais. Igne, kaip kilo mintis parašyti istoriją apie paštą, kuriame stūkso kalnai ranka parašytų sveikinimų, linkėjimų, siuntinių iš įvairiausių pasaulio kampelių?
– Vaikystėje turėjau nemažai susirašinėjimo draugų, nuolat pėdinau į Šilutės paštą ir viltingai žvilgčiojau į pašto dėžutę, laukdama laiškų. Šia knyga norėjau sau ir kitiems priminti TĄ JAUSMĄ. Pamenu, su siaubu pagalvodavau, kas bus, jei koks laiškas pasimes? Paštininkai – žmonės, jie gali klysti, gali būti išsiblaškę. Žiū, pakeliui papūs stiprus vėjas – laiškas ims ir išskries iš paštininko krepšio. Ar pašte kur nors nukris ir bus sumindytas. O aš lauksiu, lauksiu ir nesulauksiu. Kad taip nenutiktų nė vienam vaikui ar suaugusiam, vieno mažo miestelio pašte apgyvendinau dvi slaptas pašto darbuotojas – Bertą ir Liudviką, kurie naktimis rūpestingai rūšiuoja vokus ir siuntinius.
– Kaip judvi susipažinote ir kaip kilo mintis bendradarbiauti?
Greta: Mūsų pažintyje neapsieita be socialinių tinklų pagalbos – Ignės kūrybą sekiau jau seniai, turbūt čia tas liūdnai linksmas momentas, kuomet iš darbų, tekstų, net ir viešai pristatomų minčių žmogų jautiesi lyg ir pažinęs, nors gyvai ir nematęs. Mūsų „pasimatymas“ įvyko Vilniaus knygų mugėje, kurioje viltingai atstovėjau ilgoje eilėje medžiodama Ignės parašą ant metų knygos „Stebuklingi senelio batai“. Nepasikuklinau Ignės pakviesti į mažytį slaptą kambarėlį atsigerti kavos, taip knietėjo ją pakalbinti, nes jau buvau perskaičiusi „Emilio laišką“, ir kilo daug klausimų, minčių, kuriuos nešiojausi su savimi jau ilgai. Tame mažulyčiame persirengimo kambarėlyje su slaptomis durimis išgėrėme ne vieną, o tris puodelius kavos ir prašnekėjom ne dešimt minučių, o keletą valandų.
Ignė: O netrukus Greta padarė man staigmeną – nupiešė ir atsiuntė atvirukų su pašto peliukais. Ji buvo skaičiusi „Emilio laiško“ tekstą ir panoro savaip atvaizduoti veikėjus. Atvirukai buvo nuostabūs! Tuo metu kaip tik svarsčiau apie atnaujintą šios knygos leidimą, taigi nekilo abejonių, kas turėtų ją iliustruoti.
– Greta, kokios mintys užplūdo pirmą kartą perskaičius Ignės sukurtą istoriją „Emilio laiškas“? Ar galvoje iškart gimė vizija, kaip atrodys pagrindiniai knygos herojai – peliukai Berta Ilgauodegė ir Liudvikas Šlaputis?
– Kuomet į rankas pateko knyga „Emilio laiškas“, suskaičiau ją vienų prisėdimu. Ir ne veltui. Mane visiškai pakerėjo šios knygos dvilypiškumas, regis, iš pirmo žvilgsnio gyvenimas teka savo vaga, paštas prieš Kalėdas užkrautas laiškais, už lango dailiai krenta snaigės, žmonės skuba, lekia savais keliais ir net nepastebi, kad tuo pat metu vyksta ir ne ką mažiau svarbi, nors ir labai labai mažytė pelyčių istorija… Bertos ir Liudviko portretai galvoje gimė labai natūraliai ir net, sakyčiau, saldžiai – iškart pajutau šių darbščių pelyčių charakterius, jų skirtumus bei stipriąsias savybes. Teliko jas apsiausti šiltais šalikais, Bertai užvilkti minkštutį raudoną megztinį, o Liudviką papuošti šiltomis raštuotomis kojinėmis. Pamilau šiuos veikėjus, praleidau su jais begalę laiko, labai tikiuosi, kad tai pajus ir maži bei dideli skaitytojai.
– Igne, o kokia buvo Jūsų reakcija pirmą kartą pamačius „Emilio laiško“ iliustracijas?
– Nuo pradžių pasitikėjau Greta. Derėjo mūsų nuotaikos, požiūriai, nusiteikimai. Ji yra buvusi Šilutės pašte, kuriame vyksta knygos veiksmas (nors tekste tai neminima). Lengvai susidraugavo su peliukais, pamilo juos kaip aš. Žinojau – viskas bus gerai. Neklydau. Ji puikiai pajautė ir papildė mano pasakojimą. Iliustracijos žavi jaukumu, spalvomis, smagiomis detalėmis, kurias vis atrandi vartydamas puslapius. Glostau tą knygą švelniu tarsi kailiukas viršeliu ir neatsidžiaugiu.
– Knygos pabaigoje skaitytojai ras trumpus autorių prisistatymus. Lyg susitarusios pasakojate, kaip mėgstate susirašinėti tikrais popieriniais laiškais. Kaip manote, ką praranda tie, kurie vieni kitus sveikina ir susirašinėja tik socialiniuose tinkluose ar elektroniniu paštu?
Greta: Aš esu aistringa tikrų popierinių laiškų rašytoja, jų išsiuntusi esu ne dešimtis, o visus šimtus! Kiekvieną iš jų personalizuoju, nuoširdžiai apipavidalinu voką, o vidun įdedu ne tik savo mintis, bet ir keletą dalelių iš savo aplinkos, ar tai būtų arbata, ar medžio lapas, ar pajūrio smėlio grumstelis. Ar tai galėčiau padaryti siųsdama elektroninį laišką? Vargu. Tikiu, kad bendravimas turi būti tikras, ir laiškai man leidžia jį tokį išlaikyti. O ir progų, ar reikia? Tikiu, kad norėdami pasakyti, turime sakyti, nelaukti šventės, progos, tinkamos dienos. O kur dar stebuklingoji laiško pusė – rašydamas kalbi vienas! Negali klausti ir skubiai tikėtis atsakymo, esi priverstas ugdyti kantrybę, išlaukti, išjausti tai, ką sakai, pasverti savo žodžius. Man visa tai didžiulė magija ir linkiu visiems ją atrasti. Be to, geresnio jausmo, nei atsidarius pašto dėžutę pirštais užčiuopti apvalainą voką, kurio nesitikėjai, – ech, čia tai visų švenčių šventė!
Ignė: Elektroniniais laiškais labai patogu bendrauti darbo, mokyklos ar kitais reikalais, palaikyti ryšį su toliau esančiais draugais, artimaisiais. Jie gali būti informatyvūs, operatyvūs, juos galima kopijuoti, dauginti ir per akimirką išsiuntinėti begalei adresatų. Tačiau popierinis laiškas visuomet turės savų pranašumų. Visų pirma – jis kaskart unikalus! Ir daug daugiau atskleidžia apie rašantįjį.
Gali įspėti žmogaus charakterį, nuotaiką, netgi polinkius. Vien iš rašto gali įtarti, ar siuntėjas apmąstė ir pasvėrė kiekvieną žodį raitydamas raides dailyraščiu, ar pylė skubėdamas, nekreipdamas dėmesio į klaidas. O gal skrebino susijaudinęs, mažumėlę virpančia ranka? Dar popierinį laišką galima pauostyti. Negi nebandėt?! Būna, jis dvelkia kakava, sausainiais, kopūstų sriuba, netgi namų remontu. Arba pačio siuntėjo kvapu, kuris savitas kaip ir pats laiškas. Kai kurie laiškai nusėti rašalo, lūpdažių, katino pėdsakais – tai irgi šį tą išduoda. Ką jau kalbėti apie tas mielas smulkmenas, papildomai įkištas vokan – nuotraukas, džiovintus lapus, draugystės apyrankes, plunksnas. Tai tarsi papildomos istorijos, intriguojančios paslaptys, kurių siuntėjas tau nepasako, bet tu pastebi paraštėse ir tarp eilučių. Kas nenorėtų sulaukti tokio sveikinimo vietoj visų tų šabloniškų, siuntinėjamų socialiniuose tinkluose?
– Knygoje „Emilio laiškas“ slepiasi elektroninio pašto adresas, kuriuo išsiuntę laišką skaitytojai atsakymą gaus iš pačios Bertos Ilgauodegės. Ar tiesa, kad Berta dalina adresus, kuriais išsiųsti popieriniai laiškai pasieks Jus, knygos autores? Papasakokite plačiau!
Ignė: Taip, tiesa! Berta – mano ir Gretos sekretorė, kuri padės susikeisti adresais. Kas norės, galės parašyti popierinį laišką autorei ar iliustruotojai, į kurį būtinai atrašysim. Kadangi keliauju po Lietuvą ir jau pažįstu nemažai vaikų, su kuriais palaikau ryšį, būna, į pašto dėžutę sukrenta dešimt ar dvidešimt vokų. Taigi kartais užtrunku – noriu neskubėti, mėgautis skaitymo ir rašymo procesu. Tačiau anksčiau ar vėliau būtinai atsakau visiems.
Greta: Su Berta sudarėme sutartį, kad visiems smalsiems skaitytojams, kurie raštels jai elektroniniu paštu, Berta išduos mūsų su Igne tikrus adresus. Kadangi knygoje laiškai užima be galo svarbią vietą, sakyčiau, net keičia gyvenimus, negalėjome atsispirti idėjai, kad laiškais galime mainytis su skaitytojais.
– Jei galėtumėt bet kuriam kada nors sukurtam knygos herojui parašyti laišką, kas būtų tas herojus ir ką jam parašytumėte?
Ignė: Parašyčiau Karlsonui, kad atskristų į svečius. Po vasaros turiu daug uogienių. Užsikabaroję ant stogo, abu kabintume uogienę, motume skrendantiems paukščiams ir meteorams. Kaip įrodymą ir pagundą vokan įdėčiau džiovintų žemuogių, suvertų ant smilgos. Greta: Ilgai svarsčiau, ir vis tik manau, kad labiausiai laišką norėčiau parašyti Meškiukui ir Tigriukui iš Janošo „Panama labai graži“. Visų pirma norėčiau jų paklausti tikslaus recepto, kaipgi jie gamina tą garsiąją žuvį su druska, pipirais, citrina ir svogūnais. Na, o tuomet užduočiau turbūt nuo vaikystės labiausiai kamuojantį ir ramybės neduodantį klausimą – tai kurgi ta PANAMA?