Tada visi džiaugsmai, iššūkiai, atradimai ir muzikos pasaulio pažinimas buvo dar prieš akis – aš nekantriai laukiau pradžios.
Su akordeonu – vienu ypatingiausių muzikos instrumentų mane supažindino miela mokytoja Liudmila. Ji visada pasitikdavo su šypsena, rūpesčiu, energija bei įkvėpimu groti. Įpusėjus kelią mane, turbūt kaip ir ne vieną mokinuką, užklupo „mokymosi krizė“. Bet nuo jos išgelbėjo mokytoja Liuda – kartu nubraukėme ašaras, išsikalbėjome, apsikabinome ir nusprendėme, kad pasiduoti neverta. Už tai jai esu labai dėkinga, nes tada supratau, jog kas yra teisinga, ne visada turi būti lengva.
Ši atrasta tiesa ir kitos mažytės pamokos apie atsakomybę, paties proceso džiugesį neabejotinai padėjo tolimesniame mano gyvenime. Turiningos solfedžio bei muzikos istorijos pamokos, susitikimai ir žaidimai su draugais, išvykos, koncertai, dainų šventė ir kiti patyrimai – jie, žingsnis po žingsnio, diena po dienos, augino mane. Dėka to tapau kūrybiškesniu, jautresniu, draugiškesniu, kantresniu, savimi tikinčiu ir supančio pasaulio grožį plačiau pastebinčiu žmogumi.
Šiandien džiaugsmas dainuoti chore, klausytis muzikos ar retkarčiais pagroti vis dar yra reikšminga laisvalaikio dalis, nes tai mano širdyje su meile buvo pasodinta mylimų ir gerbiamų mokytojų šioje mokykloje.
Mano palinkėjimas Šilutės meno mokyklai ir jos bendruomenei: dar ilgai gyvuoti, kasmet sulaukti daug žingeidžių ir darbščių mokinių, džiuginančių Šilutės kraštą ir platųjį pasaulį savo kūryba ir talentu. Su jubiliejumi Tave, mūsų mokykla!