Spektaklio režisierius Albinas Kėleris, scenografija Jūratės Rinkauskienės, choreografija Ritos Kurpeikytės, vaidina aktoriai Vytautas Bartuška, Alma Rimkevičiūtė ir Vygantas Paldauskas.
Šilutiškių premjerinis vienos dalies spektaklis „Rotšildo smuikas“ nukelia žiūrovą į dvasinius pagrindinio veikėjo Jakovo išgyvenimus. Spektaklis prasideda pagyvenusio žydo Jakovo namuose, kai jis grįžta namo po vestuvių, kuriose grojo smuiku. Jakovas taip prisiduria pragyvenimui, nes iš „grabų“ gamybos mažai uždirba. Tai žmogus, kuris visą savo gyvenimą skaičiuoja pinigus, naudą ir patiriamus nuostolius.
Žiūrovus pribloškia V. Bartuškos talentas įtikinamai sukurti Jakovo vaidmenį ir per jį atskleisti žmogiškuosius santykius su savimi, sutuoktine, aplinkiniais, kad jautresnis žiūrovas net ašarą nubraukia. Tyli gyvenimo išpažintis, akistata su savo jausmais, tarpusavio santykiais – tai tokia žiūrovą apimanti jausenų mozaika, kurioje skambant smuikui, nors realiai personažai jokiais muzikos instrumentais negroja, nukelia į tikrą išgyvenimų ir jausmų jūrą. Ją kiekvienas išgyvena lygindamas ir permąstydamas savas gyvenimo patirtis. Neabejotinai žiūrovas, nori to ar ne, pasikapsto ir po savuosius gyvenimo aruodus. Išraiškingi aktorių monologai su savimi, savo sąžine ir prisipažinimai sau dėl ko gyventa, širdgėlos dėl gyvenimo praradimų, nusivylimų ir netekčių. Jakovas, pragyvenęs 52 metus santuokoje su žmona, kurią įkūnija A. Rimkevičiūtė, tik netekęs jos suprato, jog niekuomet nėra jai padovanojęs mielos smulkmenos. Jis net nepastebėdavo jos namuose ar bendroje lovoje. Net ir merdėdama ji bijojo atsigulti į lovą, kad nesulauktų sutuoktinio priekaištų dėl nieko neveikimo ir nuostolio darymo, stovėjo atsirėmusi į krosnį ir virpėdama vos gaudė kvapą.
Kaip beviltiškai sunku būna kai atgailos jausmas aplanko pavėluotai, kad šeimos santykiai galėjo ir turėjo būti visiškai kitokie, aktorius atskleidžia per Jakovo vaidmenį. Spektaklio finale Jakovas atvirauja žiūrovui, kad galėjo kitaip gyventi, galėjo be „grabų“ gamybos dar plukdyti valtele, auginti žąsis, gaudyti žuvį ar kito darbo prasimanyti, o atsisukęs į praeitį mato vien nuostolius. Tie nuostoliai, jo manymu, ne tik materialūs, ir jis savęs klausia, kodėl gyvenimas praėjo tuščiai, be džiaugsmo, be meilės?.. „Pats žmogaus gyvenimas yra didelis nuostolis, o štai mirtis – pelninga, – postringauja prieš mirtį Jakovas. Juk mirus žmogui nebereikia valgyti, gerti, kūrenti krosnies ir kitaip leisti pinigus“.
Spektaklis įtraukė nuo pradžių iki galo ir regis taip greit baigėsi, nors jo trukmė 1 val. 20 min.
Nesusilaikysiu nuo pagyrimų aktoriams V. Bartuškai, A. Rimkevičiūtei ir V. Paldauskui. Profesionalumas ir jokios „vaidybos“, tiesiog žiūrovas visą spektaklį yra įtikintas kiekvienu judesiu ir žodžiu.
Spektaklis nepaliko abejingų. Žiūrovai sunkiai tvardė besitvenkiančias ašaras, nes visa jausmų gama stipriai griebė už širdies. Istorija kažkuria prasme yra kiekvieno mūsų, tik gal su skirtingais atspalviais. Kiekvienas matęs „Rotšildo smuiką“ apmąstys, kokia yra tikroji gyvenimo prasmė, o stiprus emocijų užtaisas neabejotinai ilgai paliks kažką nepaprasto kiekvieno viduje, su noru vienumoje pratęsti akistatą su savuoju „aš“.