Pastatas unikalus tuo, kad tai yra paskutinysis Klaipėdos krašte išlikęs medinis mokyklos pastatas, kad jame mokytojavo pats Fridrichas Bajoraitis, dirbo nemažai Tilžės Karalienės Luizės seminariją baigusių mokytojų: Michelis (Mikelis) Švelnius, 1909-1911 m. Karlas Kopitzas, po jo – Johanness Müller. Apie Paleičių mokyklą, kuri ateityje galėtų tapti turistų traukos vieta Šilutės krašte, kalbamės su naujuoju pastato savininku Artūru Motieka, kuris su meile ją prikelia naujam gyvenimui.
Ateities vizija pradedama įgyvendinti
Artūras kilęs iš Šakininkų (Schageninken) kaimo šalia Tilžės, augo sename vokiškame mediniame name. Jo žmona Daiva kilusi iš Paleičių (Paleiten), ir augo priešais mokyklą stovėjusiame name, jos seneliai gyveno mokykloje iš gatvės pusės.
10 metų, apytikriai nuo 2010-ųjų, šeima stebėjo pastato nykimą ir dūlėjimą. Abu sako, kad buvo skaudu tai matyti: juk šioje mokykloje buvo mokoma lietuvių kalbos, kai ši buvo draudžiama, čia du metus (1904-1906 m.) mokytojavo ir F. Bajoraitis.
Po 1945 m. mokykla buvo paversta gyvenamuoju namu, sovietmečiu čia gyveno kolūkiečiai.
Mirus pastato dalies savininkui, o giminėms nepavykus jo parduoti, po kurio laiko Motiekos jį įsigijo prieinama kaina. Žinių apie mokyklą, jos funkcionavimą iki 1939 m. dar buvo aptinkama, bet vėliau jos dingsta, informacija tarsi ištrinama, liko tik jos nuotrupos.
Pora kol kas neplanuoja gyventi buvusioje mokykloje. Jie mieliau įkurtų nedidelį mokyklos muziejų ir taip įamžintų istoriją, kad ši nebūtų pamiršta. Galbūt netgi parengtų edukacinį projektą, atkurtų klasę, kurioje būtų galima vesti pamokas taip, kaip jos vykdavo seniau – vokiečių ir lietuvių kalbomis.
Paleičių mokykla – paskutinioji išlikusi medinė mokykla Klaipėdos krašte. Didžiausias dėmesys, A. Motiekos nuomone, turėtų būti skiriamas F. Bajoraičio mokytojavimo periodui, prisimenant jo dėstymą lietuvių kalba ir taip pagerbiant jo atminimą, nes ši mokykla buvo pirmoji jo darbovietė. Čia galėtų atsirasti ir tarpukario eksponatai, taip parodant mokyklos vystymosi raidą.
„Būtų nuostabu, – sako Artūras, – jei rastųsi išsaugojusių šio laikotarpio artefaktų, dokumentų, ir jais papildyti būsimo mokyklos muziejaus ekspoziciją“.
Ieškojo autentiškų detalių
Visą vasarą šeima tvarkė apleistą sodą ir čerpių stogą. Vakarinėje pusėje vėjas stoge išplėšė skyles, kurias reikėjo skubiai užkamšyti, kad stogas atlaikytų žiemą. Įdomu tai, kad čerpes šiuose kraštuose anksčiau gamindavo vietoje, rankomis, ir rasti tokių buvo sunku. Į paklausimą pirmiausiai atsiliepė Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, ji ir padėjo gauti trūkstamų čerpių. Jas reikėjo nušveisti, o tuomet buvo galima kloti ant stogo.
Dailide dirba pats Artūras, jam padeda bičiulis vokietis Johannes Freimuth. Jis padėjo įsigyti senųjų Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos namų langų, durų, dažnai su puošybos elementais, kuriuos ne vienas šišioniškis tikriausiai dar prisimena iš savo vaikystės.
J. Freimuth gelbėjo tuos langus, traukdamas juos iš nuolaužų krūvos, kai buvo griaunami senieji pastatai. Šių pastatų puošnūs karnizų apvadai, molinės stogo čerpės ir gražiai dekoruoti frontonai yra neįkainojami.
Tiesa, ir rekonstravus stogą vakariniai vėjai buvo pridarę žalos: išnešiojo čerpes, nunešė kraigą.
Norėdamas greičiau atkurti mokyklą A. Motieka dažnai organizuoja talkas. Anot jo, anksčiau statybose visada organizuodavo talkas, kaimynai visuomet gelbėjo kaimynams, o šeimininkai pasirūpindavo maistu. Deja, šiandien tokios bendrystės kaime nebeliko…
Priešistorė
Senesnioji pastato dalis yra pastatyta 1856 m., o priklausanti Motiekų šeimai per du aukštus – 1895 m. Šioje pusėje yra ir buvęs F. Bajoraičio kambarys.
Tuometinėje mokykloje dėstė ne vienas Tilžės Karalienės Luizės vardo seminariją baigęs absolventas. Paleičiai tuomet buvo didelė gyvenvietė su išvystyta infrastruktūra: žemėlapiuose matyti gatvės, pilnos namų (apie 400 gyventojų), turėjusi bažnyčią su dviem varpinėmis, vaikų darželį, kad dirbantys tėvai turėtų kur juos palikti. Netoli teka Nemunas, šalimais plyti miškas Medžioklės Pelkė, o greta – bežemių durpyno darbininkų gyvenvietė.
Įdomu, kad dėl itin minkšto grunto ir dažnų potvynių ten buvo pastatyta mokykla ant polių. Ji buvo tokio dydžio, kad per potvynį joje tilpo visi gyventojai kartu su turimais gyvuliais. Artūras pasakoja, kad neseniai dar galėjai matyti tuos polius, bet dabar ten nebepravažiuojama, viskas apžėlę, kelių rasti neįmanoma.
„Miškas, pelkynai, užėjus ten tikiesi pamatyti net raganos trobelę… Nuo mūsų mokyklos sodo matyti tas vaiduokliškas miškas. Absoliučiai laukinė gamta“, – vaizdingai pasakoja Artūras.
Nerimauja ir dėl kitų pastatų
Domimės, ar Šilutės krašte trūkstant turistų apgyvendinimo vietų, Paleičiai galėtų tapti svečių namais?
Naujasis mokyklos savininkas sako, kad sutvarkytame ūkiniame pastate laikui bėgant bus galima priglausti svečius. „Aišku, pageidautume ramių turistų, nes paveldas nemėgsta triukšmo, ypač jei nori jį išsaugoti. Apie tai, kad šį objektą norime padaryti traukos centru, jau kalbėjome su istorikais, nes anksčiau ši vieta turėjo lankytinos vietos statusą. Mes norime vėl skelbti ją esant „gyvą“, mūsų siekis – kad pastatas išsilaikytų pats save, netaptų šeimos biudžeto „siurbiku“. Suteikti gyvybės jam dar bent 50-čiai metų – tokia mūsų svajonė „minimum“, – pasakoja Artūras.
Jis apgailestauja, kad pavojus gresia ir dar vienam netoliese stovinčiam istoriniam pastatui, kuriame gyveno Ewald Scheffler šeima, veikė jų viešbutis ir užeiga. Jis mano, kad būtų puiku išsaugoti ir šį gražų architektūros paminklą. Juolab, kad jis yra beveik identiškas Šilutėje stovėjusiam viešbučiui „Germania“ (iki 1908 m. gaisro). Ir šio pastato vaizdas išliko nepakitęs, tik stogo čerpės sovietmečiu buvo pakeistos šiferiu.
Senosios Paleičių bažnyčios nebeliko, po karo ji buvo naudojama kaip arklidė, o vėliau, 1957 m. išvis nugriauta.
Tokios istorijos Motiekų šeimai kelia didelį nerimą, bet jis tikisi, kad gal vis dėlto šiame krašte liko paveldui neabejingų entuziastų, kurie neleis jam sunykti.