Šilutės ligoninės gydytojai Janinai Markauskienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas
„Gydytojo jėga yra jo širdyje“, – tai viduramžių gydytojo Paracelso žodžiai, o juos cituoja gydytoja oftalmologė Janina Laimutė MARKAUSKIENĖ, Šilutės ligoninėje – pirmojoje ir kol kas vienintelėje savo darbovietėje – dirbanti jau beveik 45 metus.
Balandžio 27-ąją minint Medicinos darbuotojų dieną, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre surengtos ceremonijos metu ilgametei Šilutės medikei suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas.
Ta proga „Sveikatos šaltinio“ kalbinama gydytoja nustebina, sakydama, kad jaučiasi nesanti verta tokios pagarbos ir to garbaus vardo, ir jei jos būtų paklausę, ji būtų pasiūliusi bent kelis kitus, jos nuomone, labiau vertus Šilutės gydytojus, kurių širdyse tikrai įžvelgia esant tą gydytojo jėgą…
Pradžioje – vienas kabinetas trims gydytojams
1968-aisiais jauna kurso draugų medikų – oftalmologės Janinos ir terapeuto Antano Markauskų šeima atsikėlė į Pamarį. Prienų rajone augusiai Janinai tai, žinoma, buvo tolimas kraštas, ji čia nieko artimo neturėjo. Bet pasitikėjo vyru, kuris jau buvo dirbęs Šilutės ligoninėje felčeriu. Jis pažino čionykščius žmones, šiltai atsiliepė apie juos ir šviesios atminties ligoninės vyriausiąjį gydytoją Stasį Alantą. Be to, jaunai šeimai buvo pažadėtas butas, o tai irgi buvo svarbu.
Ar nesigaili to savo žingsnio, žvelgdama iš keliasdešimties metų „atstumo“?
„Čia aš sutikau tiek daug gerų žmonių: ir kolegų gydytojų, ir pacientų. Visi jie mano gyvenimui suteikė prasmės ir begalę džiugių akimirkų. Kaip galėčiau gailėtis?..“ – nedaugžodžiaudama, bet taip šiltai atsako gydytoja.
Prisimindama tuometinį gydytojo darbą J.Markauskienė sako, jog nuo šiandienos jis skiriasi it diena nuo nakties. Dirbo senojoje Šilutės poliklinikoje, Rusnės g. 6. Trys gydytojai turėjo vieną bendrą, krosnimi šildomą kabinetuką, kuriame net vandens nebuvo – tik prie sienos prikabintas bakelis, į kurį vanduo buvo įpilamas. Pasikeisdami ir trynėsi po tą kabinetuką.
Lygindama šiandienos geriausių šalies oftalmologijos klinikų aprūpinimą aparatūra su buvusiomis darbo sąlygomis, anuometes J.Markauskienė pavadina „akmens amžiaus sąlygomis“.
Džiaugiasi galėdama siųsti konsultuotis
Žymiai didesnis tuomet buvo ir gydytojų darbo krūvis. Pirmiausia, žinoma, dėl to, kad ji visame rajone tebuvo vienintelė okulistė, o dabar džiaugiasi turinti kolegę Renatą Steponkienę, kurios privačiame kabinete yra moderni diagnostinė aparatūra. „Todėl galiu bet kurį pacientą pasiųsti pasikonsultuoti“, – sako gydytoja.
Tiesa, Šilutės ligoninė irgi nesiskundžia diagnostinės aparatūros stygiumi. Naujausias pirkinys gydytojos oftalmologės kabinetui – neseniai parvežtas autorefraktometras.
J.Markauskienės darbo pradžioje būdavo daug profilaktinių tikrinimų, dažnai neduodančių jokios apčiuopiamos naudos. Dažnai tuomet gydytoja buvo kviečiama konsultuoti ir naktimis, o tai be galo išvargindavo. Sako, jog po darbo dienos grįžusi namo pradėdavusi baimintis telefono skambučių, o lengvai įspiriama avalynė ir apsiaustas visada būdavę paruošti prie durų.
Šiandien, anot medikės, daug lengviau. Todėl, kad turi jaunas ir tolerantiškas koleges ne tik Šilutėje, bet ir Klaipėdoje, Kaune, pas kurias visada gali pasiųsti savo pacientus konsultacijai, kurios savo pastebėjimais pasidalina ir su gydytoja. Kolegiški ryšiai ir galimybė pažvelgti į ligą kitomis akimis p.Janinai visada buvo labai svarbu. Gydytoja vėl cituoja medicinos tėvu vadinamo Hipokrato žodžius: „Klausk pats, ir, jei gali, visada patark kolegai“.
„Pirmiausia – nepakenkti“, – tai dar viena taisyklė, kuria daugelį savo darbo metų vadovavosi gydytoja.
Jėgą mato kitų gydytojų širdyse
Pokalbio metu J.Markauskienė ne kartą išsitaria, jog jei nusipelniusių gydytojų vardus suteikianti komisija būtų klaususi jos nuomonės, ji būtų pasiūliusi tikrai ne save, o vieną kitą Šilutės mediką.
Ilgametes gydytojas Eleną Mackevičienę ir Virginiją Aušrienę – pirmiausia. Dar – šiandieninę Pediatrijos skyriaus vedėją Vaidilutę Intienę, kuriai pacientai ir poilsio dienomis nesibaimina paskambinti. „Vien šios gydytojos balsas ramina ligonį“, – tokia J.Markauskienės nuomonė apie V.Intienę.
„Visų jų širdyse yra gydytojo jėga, nes jos išties gydo širdimis“, – taip ji apibūdina visas tris minėtas medikes.
Ne kartą gydytoja išsitaria, esą jos specialybė nesanti tokia svarbi ir atsakinga, kaip, pavyzdžiui, žmogaus gyvybę gelbstinčių chirurgų, vaikų ligų specialistų ir dar daugelio kitų. Bet čia pat išsitaria gerai žinanti, kad regėjimo netekęs žmogus neretai sutiktų ir ranką ar koją paaukoti, kad tik akių šviesą atgautų.
Taip pat J.Markauskienė žino, jog vien Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šilutės skyriuje yra beveik 100 narių ir 15 iš jų – visiškai akli. Be to, ne visi silpnaregiai ar aklieji yra LASS nariai, daug jų tiesiog gyvena savo gyvenimus ir neieško likimo draugų. Taigi jos pagalbos reikia daugeliui.
„Visgi baisus dalykas yra netekti regėjimo“, – čia pat pripažįsta gydytoja.
Daug metų vienoje vietoje – tik privalumas
Pašnekovės nuomone, daug metų vienoje darbovietėje – vienareikšmiškai tik privalumas ir „labai patogu“. Pokalbio metu gydytoja tuo ne kartą pasidžiaugia. O kaipgi kitaip? Juk jau ne vieno paciento ji pažįstanti ne tik tėvus, bet ir senelius. Per daugelį metų pažįstamais tapo daug jos vaikus mokiusių pedagogų, daugybė sodo ir namo kaimynų ir t.t. O todėl gerai žinomos ir jų visų ligos, sielvartai ir džiaugsmai. Net charakteriai aiškūs, todėl aišku, ir kaip su jais bendrauti.
Dar pasidomime, kokį kelią pasirinko gydytojos vaikai. Pasirodo, dviejų medikų šeima užaugino vieną savo pasekėją – Šilutės ligoninėje dirba anesteziologo – reanimatologo specializaciją pasirinkęs sūnus Audrius Markauskas. Tik dukra Rūta medikės duonos nenorėjo ir įsikūrė Vilniuje.