Kalbėdami apie patyčių priežastis, galėtume parodyti į kai kuriuos mokinius ir pasakyti: „Jie yra patyčių priežastis“…
Mums atrodo, jog patyčių priežastis – skriaudiko pyktis, neapykanta, brendimo problemos, noras pademonstruoti savo statusą. Skriaudikas pasirenka nekaltus mokinius ir jie tampa patyčių aukomis. To toleruoti negalime, turime patyčias stabdyti ir nubausti skriaudiką.
Šilutės rajono mokyklose vesdamas projekto „Saugios mokyklos kūrimas per aktyvaus pilietiškumo skatinimą ir mokyklos bendruomenės įgalinimą“ mokymus, iš projekte dalyvavusių moksleivių gavau daug grįžtamojo ryšio, ir matau, jog patyčių reiškinį verta panagrinėti plačiau ir užduoti tokį klausimą: ar suaugusieji rodo deramą pavyzdį?
Apkalbos – irgi patyčios
Suaugusiųjų patyčios yra kitokios. Tiksliau tokios pat, tik patyčių auka jų negirdi. Tai vienintelis skirtumas. Kalbame apie kitus žmones be jų leidimo, kalbame apie dalykus, kurių tiksliai nežinome, kartais tiesiog perpasakojame ką girdėjome, o kartais tiesiog skleidžiame dezinformaciją. Paprastai to nevadiname patyčiomis, tai vadiname apkalbomis.
Nesvarbu, kaip pavadinsi, bet tai tokios kalbos, kurios visuomet atneša daugiau žalos negu naudos. Visų pirma dėl to, jog tas asmuo, apie kurį kalbama, neturi noro būti dėmesio centre, nesvarbu, tiesiogiai ar netiesiogiai. Antra, tokiose kalbose dažnai būna daug netiesos. Trečia, tokios kalbos visuomet sumažina to, apie kurį yra kalbama, reputaciją.
Žinoma, daugelis puls aiškintis, jog apkalbos neturi blogų tikslų. Kartais su mokymų dalyviais pajuokaujame, jog „apkalbos, tai desertas, kuris į kūną neina“. Neretai kolektyve vienas smagiausių užsiėmimų prie kavos puodelio – aptarti kitus kolegas, klientus, viršininkus ar žinomus visuomenėje žmones. Visiems norisi to saldaus apkalbų gabaliuko ir problemos dėl to nematome.
Lygiai taip pat galite pasakyti: kas gali man uždrausti komentuoti kito žmogaus charakterį ar poelgius?
Gaila, bet nedraudžia niekas.
Visgi su išmintimi ateina supratimas, jog to daryti nereikėtų, o išmintis pas mus įstatymu nėra privaloma.
Vaikai mokosi iš tėvų
Vaikai girdi tėvus apkalbant ir kritikuojant valdžią bei kitus žmonės. Apkalbos klesti ir sukuria aplinką, kurioje galvojama, jog galima kalbėti apie kitus žmonės ką nori, net nieko tiksliai nežinant ir už savo žodžius nesulaukiant jokių pasekmių.
Kai klesti apkalbos, melas ir kritika, vaikams pradeda atrodyti, jog yra normalu garsiai reikšti pastabas ir pašaipas, nes jie tai gali daryti be jokios atsakomybės. Juk gyvename laikais, kai visi turime žodžio laisvę.
Jei klausiate: o kas man uždraus apkalbėti kolegą prie kavos puodelio? Tai mokinys paklaus: o kas man uždraus klasiokui pasakyti, jog jis yra kvailas?..
Mes gavome žodžio laisvę, bet negavome išminties ir taisyklių, kaip ta žodžio laisve naudotis. O bet kuri laisvė, naudojama be išminties, gali pridaryti problemų.
Yra kultūrų, kuriose apkalbos yra griežtai draudžiamos ir laikomos nuodėme. Dėl ko kyla tokie draudimai? Ogi dėl to, jog buvo suprasta, kad apkalbos dažnai komplikuoja santykius. Tai žala, kurios būtų galima išvengti tiesiog palaikant liežuvį už dantų. Kai santykiai komplikuojasi, žlunga verslai, šeimos, draugystės.
Visa tai dėl to, jog kažkas paleido piktus žodžius. Kuo daugiau žmonių tuos žodžius pakartoja, tuo didesne tiesa tai tampa. Tai, kas iš pradžių buvo vieno žmogaus prasimanymas, pakartojus tą patį dalyką šimtui žmonių, tarsi tampa tiesa.
Apkalbos skaldo kolektyvą
Kas yra bendra tarp patyčių ir apkalbų? Tai jų tikslas ir informacijos pobūdis.
Ko siekia besityčiojantis skriaudikas? Įgyti daugiau statuso kitų ir savo akyse, kažkam įrodyti savo tiesą, pasijusti viršesniu, laimėti žodžių dvikovą. Bet kokiu atveju skriaudikas gauna daugiau statuso ir dėmesio.
Ko siekiame apkalbomis? Lygiai to paties statuso ir dėmesio. Visų pirma, mes sulaukiame daugiau dėmesio, nes žinome daugiau negu kiti. Kiti norės su mumis išgerti kavos ir paklausyti naujausių gandų. Antra, apkalbėdami kitą žmogų mes nepraleidžiame progos parodyti savo vertybių, papasakojame, kaip elgtumėmės tokioje situacijoje. Pakomentuojame: „Aš jos vietoje tikrai to nedaryčiau“ arba: „Ką ji sau galvoja, aš jos vietoje galvočiau visiškai kitaip“ ir t.t.
Taigi mes turime progą papasakoti, ką mes darytume ar nedarytume, koks mūsų požiūris į įvairius dalykus ir sulaukti pritarimo.
Kai kalbame apie kitų klaidas ir parodome, kokie mes būtume protingi tokioje situacijoje, tai vadinama ne kuo kitu, o savo statuso kėlimu. Be to, apkalbos suformuoja kolegų būrelius, suskirstome žmones į tuos, su kuriais kalbame apie „tuos dalykus“ ir su kuriais nekalbame. Vieno būrelio apkalbų taikinys dažnai yra kitas kolegų būrelis.
Kai kolektyvas susigrupuoja ir apkalba vieni kitus, tai yra normalu?
Kai jaunimas susigrupuoja ir tyčiojasi vieni iš kitų, tai jau nenormalu?..
Nekalbėkime apie kitus jiems negirdint
Plakatus apie patyčių prevenciją reiktų pakabinti ne tik mokyklos koridoriuose, bet ir dažname kolektyve. Užrašyti: „Apie kitus jiems nedalyvaujant nekalbame“.
Jei norime pakalbėti apie kitus žmones, puiku, bet kalbėkime tik teigiamai arba tą žmogų pasikvieskime į pokalbį. Tačiau atsitiktų taip, jog vos tik į pokalbį pasikviestume tą žmogų, kurį apkalbėtume, dingtų noras aptarinėti jo gyvenimo detales. Iškart suprastume, jog tai nemandagu ir neturėsime apkalbėjimui drąsos.
Mokiniai nuo suaugusiųjų skiriasi tuo, jog tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kas mandagu, ir turi daugiau drąsos. Tai, ką suaugusieji kalba tik už akių, mokiniai turi drąsos pasakyti į akis. Suaugusieji tai jau vadina patyčiomis.
Taigi patyčias ir apkalbas jungia tai, jog abiem atvejais kalbantysis siekia dėmesio ir statuso. Abiem atvejais apkalbų ir patyčių auka nenorėtų tame dalyvauti. Trečia, kalbos turinys yra neigiamas, paliečiamos kitų žmonių klaidos arba problemos, dažnai skleidžiama dezinformacija nieko tiksliai nežinant.
Pagrindinis dalykas, kodėl patyčios ir apkalbos yra vadinamos dviem skirtingais vardais, tai, jog patyčios drąsiai sakomos į akis, o apkalbos tyliai už nugaros.
Kadangi paaugliai drąsos turi daugiau, jų komunikaciją vadiname patyčiomis, o suaugusieji jau nemėgsta tiesioginės konfrontacijos, tad patyčios tampa subtilesnės ir persikelia prie kavos puodelio.
Taigi pasikabinkime plakatą, nekalbėkime apie kitus žmonės jiems negirdint ir to mokykime savo vaikus.