Su Rasa kalbėjomės, kai ji su šeima stovėjo nuleidę inkarą Bahamose (salų valstybė Karibų regione į pietus nuo JAV). Čia beveik prieš 3 mėnesius atplaukė iš Meksikos. Netrukus patrauks į Dominikos respubliką – ten galima pasislėpti nuo uraganų, kurių sezonas Atlanto vandenyne netrukus prasidės. Šiam pasibaigus, kels inkarą ir judės dar kažkur – ten, kur tuo metu norėsis. Gal jau bus atėjęs metas su vaiku, sūnumi Jūra (4 m.) apsilankyti pas senelius Ispanijoje ar Lietuvoje, o gal teks pagalvoti, kaip užsidirbti pinigų.
„Bahamos – gal brangiausios iš visų šalių, kur teko lankytis, bet visi sakė, kad čia nerealiai gražu – ir tikrai taip ir yra“, – sakė Rasa.
Sėsti į jachtą ir iškeliauti, kur akys veda, nebuvo paprasta – pirmiausia reikėjo tą jachtą įsigyti,– tačiau pašnekovė patikino, kad pasistengus įmanoma gyvenimą susiplanuoti taip, kaip norisi. Dabar tam, kad uždirbtų, jie kartais nuomoja vieną savo jachtos kambarį per „Airbnb“ platformą tiems, kurie nori pajusti, koks yra gyvenimas ant vandens; neretai jūroje pasigauna žuvies ar valtele nuplaukę į krantą prisiskina atogrąžų vaisių, na, o kartais prireikia grįžti į samdomą darbą. Rasai su vyru noras gyventi jachtoje kilo po to, kai jiedu kartu su jos tėvu, patyrusiu buriuotuoju Andriumi Varnu, 2008–2010 m. apiplaukė aplink pasaulį. Meile jūrai tėtis dukrą užkrėtė gerokai anksčiau – dar paauglystėje ji su juo laivu „Ragainė“ plaukiojo po Baltijos jūrą, kartais nuvykdavo ir į Daniją, Švediją ar Vokietiją.
Rasa svarstė, kad jai gal patiko ne tiek pats buvimas jūroje, kiek apskritai kelionės – jau vėliau, studijuodama KTU architektūrą, ji vis ieškojo progų pakeliauti, kažkur išvykti su studentų mainų programomis. Tiesa, savo 43 m. vyrą baską Egoi (baskai – Ispanijos šiaurėje autonomiją turinti tauta) ji sutiko ne keliaudama, o Lietuvoje – jis buvo atvykęs į KTU pagal mainų programą studijuoti elektros inžinerijos. Jie porą metų draugavo per atstumą, tada Rasa įsidarbino architekte vyro gimtinėje, o paskui, kai jos tėtis ruošėsi savo rankomis pasistatyta jachta „Ragainė II“ plaukti aplink pasaulį, nuotykių ištroškusi pora įsiprašė pas jį į kompaniją. Kelionė, kaip ir planuota, užtruko dvejus metus. Rasa tapo pirmąja lietuve moterimi, kuri jachta apiplaukė aplink pasaulį.
„Po tokio pasiplaukiojimo išlipau į krantą tapusi kitu žmogumi. Mums abiem su vyru buvo sunku įsivaizduoti, kaip reikės gyventi ant žemės ir kasdien 8 valandas praleisti darbe“, – atsiminė Rasa.
Užsidirbo nuosavai jachtai
Po didžiosios kelionės sutuoktiniai daug domėjosi gyvenimu jūroje ir galvojo, ką daryti (visgi jachtose dažnai gyvena turtuoliai, o jie pinigais aptekę nebuvo), kol galiausiai susidėliojo planą. Abu baigė reikiamus kursus ir gavo darbą viename italų laive (gal jį gauti ir nebūtų buvę paprasta, jei ne įspūdį darantis faktas, kad pora buvo apiplaukusi aplink pasaulį). Egoi tapo kapitonu, Rasa – jo padėjėja, realiai jai atitekdavo patys įvairiausi darbai.
Vėliau jiedu perėjo į rusišką po Viduržemio jūrą keleivius plukdžiusią kompaniją (be reikalo besimokydama mokykloje Rasa tvirtino, kad rusų kalbos jai niekada nereikės).
Įsigijus 1976 m. gamybos jachtą teko ją gerokai paremontuoti. Po trejų metų intensyvaus triūso pora už 20 000 Eur įsigijo nuosavą laivą „Grain de Sable“. Tai – jau sena, 1976 m. gamybos jachta, bet tvirta ir patikima. Jos pavadinimas – prancūziškas, jį ir paliko, nes nenorėjo iš pasaulį išmaišiusio laivo atimti jo istorijos. Jachtą pirko Lenkijoje, parsivarė paremontuoti į Mingės kaimą ir nuo tada, nuo 2014 m., daugiausia gyvena ant vandens. Pora gyvenimą planavosi taip, kad maždaug pusmetį, nuo gegužės iki spalio, dirbtų samdomą darbą laivuose, paprastai tuose, kurie plaukioja Viduržemio jūros regione – o rudenį savo laivu išplaukdavo ten, kur šilčiau, pavyzdžiui, į Karibus.
Kūdikis ir jūra
Nuotykių kupinam poros gyvenimui nesukliudė ir prieš ketverius metus į pasaulį pasibeldęs judviejų sūnus. Kai apie tai sužinojo, sutuoktiniai buvo krante ir ketino ieškotis darbo laive. Tada Rasa nusprendė nėštumo metu į jūrą negrįžti – įsidarbino vienos katamaranų įmonės biure administratore. Po gimdymo, kai sūnui simbolišku Jūros vardu tebuvo trys mėnesiai, jiedu jau trise grįžo į jachtą, nes laikas krante labai prailgo, o ir gydytoja sakė, kad kai vaikas sulauks tokio amžias, jie galės elgtis taip, kaip išmano.
„Grįžome kartu su tėvais, jie padėjo pritaikyti jachtą vaiko auginimui. Dabar galvoju, kaip aš taip išdrįsau – juk jei, tarkim, jūroje būnant sūnus būtų susirgęs, būtume nežinoję, kaip išsikviesti gydytoją. Bet tuo metu jaučiau, kad viskas bus gerai – taip ir buvo“, – sakė Rasa ir pridūrė, kad yra ir už ją drąsesnių keliautojų, kurios net gimdyti ryžtasi jachtoje. Na, o ji drąsiau pasijuto po to, kai sūnus išmoko pats plaukti. Iki tol, nors aplink jachtą ir buvo apjuostas apsauginis tinklas, galvoje vis sukirbėdavo nerimas, kas nutiktų, jei visgi jis neapsaugotų. Berniukas, nuolat laiką leisdamas prie vandens ir tėvų intensyviai mokomas, plaukti išmoko anksti, būdamas maždaug 1,5 m. – tada mamai kaip akmuo nuo širdies nukrito. „Žinau, kitiems toks vaiko auginimas jachtoje gali atrodyti įtartinai, bet mano supratimu, kol kas viskas puiku – visų pirma, aš visą laiką matau, kaip sūnus auga, mes vis plaukiame į krantą ir apžiūrinėjame visokias įdomybes, kas jam yra geriausia mokykla. Kai sustojame ilgesniam laikui, tuojau susiburia taip pat keliaujančių vaikų kompanija. Tie vaikai man atrodo labai šaunūs – protingi, žingeidūs, pasitikintys savimi, ir dar – labai gerai laikantys pusiausvyrą bei vikrūs. Net kai dūksta, siautėja ir pargriūva, jie sugeba neužsigauti“, – pastebėjo Rasa.
Namai iki pat horizonto Koks tas gyvenimas jachtoje ir kaip joje pavyksta visiems sutilpti? Pasak Rasos, viskam, kas būtina, 12 m ilgio ir 3,5 m. jachtoje vietos pakanka: yra ir nedidelė virtuvė su šaldytuvu, tik be šaldiklio, ir 3 kambariukai – svetainė, miegamasis ir vaiko kambarys. „Na, vietos ten nedaug, užtat išeini į denį – ir atrodo, kad visa erdvė iki pat horizonto yra tavo“, – sakė Rasa. O ir drabužių daug nereikia – juk dažniausiai vilki maudymosi kostiumėlius. „Gamindama jachtos virtuvėje ar būdama kitame kambaryje visuomet galiu matyti, ką veikia sūnus. Sykį, kai jis buvo mažesnis ir vykome į svečius pas mano tėvus, galvojau, kaip mums ten, nemažame dviejų aukštų name, bus smagu. O paskui supratau, kad man nieko smagaus ten nėra – juk vis turiu vaikščioti sūnui iš paskos, kad matyčiau, ar ko neprikrės“, – sakė Rasa.
Senos gamybos jachtoje yra ir tualetas bei dušas, bet nėra vandens gėlinimo įrangos nei vietos, kur būtų galima ją sumontuoti. Šeima turi du didelius bidonus, kuriuos vis pripildo gėlo vandens. Kad nusipraustų, tiesiog įšoka į jūrą – ir paskui nusiskalauja druską gėlu vandeniu. Kaip jau minėta, vieną kambarį jie nusiteikę nuomoti turistams – komforto, kaip prabangiame viešbutyje, čia nebus, bet žmonės į jachtą atvyksta ne dėl jo.
Susibarę pasiunčia į vandenį
Ar lietuvė ir pietietis, nuolat būdami kartu, nesipyksta? „Žinoma, pasipykstame, bet iš esmės jau esame apsišlifavę charakterius – kai plaukėme laivu dvejus metus su tėčiu, buvo geriausia šlifavimo mašina. Kai susipykstame, būna, viens kitam pasakome, kad jau metas šokti į vandenį – pro duris išeiti juk negali – ir vanduo gerai nuramina“, – nusišypsojo keliautoja. Rasa puikiai supranta, kad teks pasukti galvą, kai sūnui reikės keliauti į mokyklą, o gal paaugęs jis apskritai išreikš norą gyventi krante ir turėti „normalius“ namus, ir tuomet jiems su vyru teks apsispręsti, bet kol kas galima džiaugtis laisve ir kas vakarą palydėti jūroje besileidžiančią saulę.
Pašnekovė pastebėjo, kad būdamas laive išmoksti gyventi čia ir dabar, ypač kai sukyla vėjas ir bangos – tada koncentruojiesi vien į tai, kaip pasiekti ramesnę vietą arba galvoji, ar inkaras atlaikys. „Būna, žmogų apima niūresnės mintys – ir jos gali nunešti kažin kur, bet laivas jas sustabdo“, – pastebėjo Rasa. Beje, jos rašomą tinklaraštį apie gyvenimą laive galite rasti feisbuko paskyroje Sailongrain. Dar tada, kai plaukė laivu aplink pasaulį, Rasai su vyru atrodė, kad gal atras idealią vietą, kurioje norės gyventi likusį gyvenimą.
„Būna, kažkur atplaukiame ir pasirodo, kad ta vieta ideali, bet paskui atrandame minusų. Tarkim, labai patiko Tailande, Malaizijos salynuose – bet ten pasijutome labai toli nuo savo šeimų. Patiko Belizas, Hondūras, nuostabi ir Meksika – bet tada pagalvojau, kad čia gali atšliaužti nuodinga gyvatė, o aš jų labai bijau… Taigi gražių vietų daug, bet idealios nėra, užtat vis keliaujame – ir tą darydami, jaučiamės iš tikrųjų gyvi“, – sakė nuotykių mėgėja.