Sambūriečiai atsisveikino su vasara

Daugelį metų Švėkšnos sambūriečiai su bičiuliais, neabejingais istorijai ir gamtai, keliauja po Lietuvą. Įsimintina tapo ir kelionė panemune, besigrožint Nemuno slėniais, gamta ir mažais miesteliais. Šįkart pasirinktas maršrutas neilgas, tačiau turtingas architektūros, meno, istorijos, kultūros, urbanistikos ir archeologijos paminklais. Taip sambūriečiai atsisveikino su vasara.

Kelionę pradėjo pasiekę tolimiausią maršruto tašką – Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų įkurtą 1990 m. buvusioje klebonijoje, seniausią pastatą Vilkijoje. Akį traukė ir didingas, ant kalno iškilęs raudonų plytų pastatas, pagrindinis Vilkijos akcentas. Neogotikinė, lotyniško kryžiaus plano bažnyčia, statyta 1908 m., kurios bokštų aukštis siekia 35 m, viduje sumontuoti garsaus meistro Jono Garalevičiaus gaminti vargonai. Paklausę vargonų skambesio, nusifotografavę pramogas tęsė pasiplaukiojimu keltu „Vilkynė“, perkeliančiu keleivius ir automobilius tarp Kauno ir Šakių. Tai vienintelis per Nemuną keliantis keltas Lietuvoje, kursuojantis nuo gegužės iki lapkričio.

Apie Ringovės piliakalnį sklando legendos. Vienoje pasakojama, kad kadaise su visu vežimu į netoli esantį Šventupį įvirto kunigas. Upelis po šio įvykio „pakrikštytas“ tokiu vardu, jo vandenys, teigiama, turėjo gydomųjų galių. Piliakalnyje buvo pastatyta didžiulė medinė Ringės pilis – viena iš Nemuno gynybinės linijos grandžių, lietuvių kovų su kryžiuočiais paminklas.

Maršrutas nuvedė į Raganos Brigitos dvarelį, kurio puošmena – Nemuno vingis – gražus visais metų laikais, o šlaitą pažaboja lauko akmenų siena. Batniavoje – susitikimas su menininku Tadu Vosyliumi, Lietuvoje kuriančiu lietos dervos skulptūras, kėlė daug nuostabos. Tai reikia savo akimis pamatyti.

Pasukę namų link keliauninkai stabtelėjo Pagramančio regioniniame parke. Dienai einant vakarop, lydimi rūpestingos „Švėkšniškių sambūrio“ vadovės Ingritos, ekskursantai riedėjo namo, o klegesys besidalinant įspūdžiais netilo iki pat namų.