Mūsų rajonas – unikalus tuo, kad jungia dviejų etnografinių regionų – Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos sankirtą. Šios etnografinės kultūros formavo rajono kraštą, gyventojų būdą ir tradicijas. Reta kuri savivaldybė Lietuvoje gali pasigirti tokiu etnografiniu unikalumu. Būtina saugoti, puoselėti ir įprasminti šį išskirtinumą.
Žemaitijos Paprūsė, 15 a.-20 a. pirmos pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, vėliau Lietuvos Sūduvos ir Žemaitijos pasienio su Mažąja Lietuva teritorija, regionas su savitais gyventojų papročiais ir amatų centrais, mišriomis gyventojų tradicijomis. Lietuvos pietuose nuo Tauragės iki Švėkšnos ir Gargždų besidriekianti Paprūsė nuo Žemaitijos kalvyno palei gausias upes (nuo Mituvos iki Jūros, Minijos, Akmenos) leidžiasi Nemuno ir Kuršių marių link. Paprūsė – tai pasienyje aplink Prūsijos kunigaikštystę susiformavęs regionas, kuriame kur kas tankiau nei pačioje LDK ar Žemaitijoje apsigyveno ir taikiai sugyveno skirtingos kalbinės lietuvių, lenkų, vokiečių, Sūduvos genčių palikuonių, totorių-rusėnų, žydų grupės ir religinės katalikų, liuteronų, pravoslavų bendruomenės. Čia kūrėsi daug liuteronų parapijų. Paprūsėje veikė patikima prieglauda knygnešiams, gabenusiems gilyn į Didžiąją Lietuvą ir Rusijos imperiją draudžiamąją lietuvių literatūrą.
Paprūsės gyventojai iš kitų Didžiosios Lietuvos regionų išsiskyrė darbštumu, išsilavinimu, ūkine ir kultūrine pažanga. Iš Prūsijos kunigaikštystės į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę sklido technologinės, ekonominės ir kultūros inovacijos.
Ar galėtų būti įprasminta paminėjimu kitais metais minima Prūsijos kunigaikštystės bei Paprūsės regiono 500 metų susikūrimo sukaktis paribio miestelyje Švėkšnoje, kitąmet – Mažojoje kultūros sostinėje? Mintis verta akcento, suorganizuojant paminėjimui skirtą renginį ar konferenciją: Kuršių kelias, Knygnešio kelias, Mažosios Lietuvos kontrabandos istorijos pažintinis kultūrinis kelias, Mažosios Lietuvos ir ar Žemaitijos bažnyčios bei lurdai.
Puoselėti Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kultūras, plėtojant materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo pažinimą, išsaugant dviejų etnografinių regionų išskirtinumą turėtų būti viena iš prioritetinių siekiamybių.