Šišioniškiai, kintiškiai, ventiškiai, dar – Kretingos, Vilniaus, Marijampolės, Lazdijų ir kitų miestų gyventojai kaip ir kasmet plaukė, važiavo, ėjo į Kintus, kur ant marių kranto vyko šventė tuo pačiu pavadinimu – Marių šventė.
Ne tik šventės dieną žiūrovai čion skubėjo, bet ir visą savaitę iki jos, nes čia vyko ir muzikos festivalis „Marių audra“, akivaizdžiai tapęs dar vienu Kintų traukos šaltiniu.
O šeštadienį visi susirinkę nuo šventės iki šventės skaičiuojamus metus prisiminė, geriausius sportininkus ir grožį puoselėjančius saviškius pagerbė, naujas dainas plėšė ir šokius trenkė, dainavusiems ir šokusiems aplodismentų audras sukėlė.
„Marių audrą“ lydėjo plojimų audros
Dar iki šventės pradžios didžioji Kintų bažnyčia vos sutalpino visus, norinčius pamatyti jaunųjų virtuozų iš sostinės muzikavimą. Tai buvo tik vienas iš visą savaitę trukusio ir netradicine tradicinės šventės įžanga tapusio festivalio „Marių audra“ akordų.
Beje, tokį pavadinimą festivalis gavo išties pelnytai, tai liudijo plojimų audros, skirtos ir liepos 13-ąją bei liepos 19-ąją čia pasirodžiusiems muzikantams, ir šeštadienį originalumu stebinusiems Vilniaus universiteto chorui „Pro musica“ bei ansambliui „Ni&Co“. Ir žinoma, jų originaliesiems dirigentams Rasai ir Gediminui Gelgotams.
Padėkos žodį svečiams tarusi Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė priminė, kad festivalis dar tik įpusėjo, kad šią savaitę dar laukia trys jo renginiai.
O atsisveikinti su ansambliu „Ni&Co“ kintiškiai ir svečiai galės kitą šeštadienį, taip pat didžiojoje miestelio bažnyčioje vyksiančiame koncerte.
Pagerbti grožio puoselėtojai
Kai vėliavomis plevėsuojanti eisena pasiekė marių pakrantę ir kintiškiai iškėlė savąjį išdidumo ženklą – pernai sukurtą vėliavą, pirmasis į sceną pakviestas apylinkės gaspadorius – Kintų seniūnas Antanas Kližentis. Jis priminė, kad pagrindinis tokių švenčių tikslas yra pabendrauti, nes kaip tik šio turto – bendravimo su kaimynu ir artimu – už jokius pinigus nenusipirksi ir neparduosi.
Nuo pernykštės šventės praėję metai, anot seniūno, jo apylinkei buvo puikūs, nes buvo ir krikštynų, ir atradimų. Atokiausias seniūnijos kaimų sodybas apvažiavusi komisija ir šiemet rado tokių naujų perliukų, kurių negalėjo neparodyti plačiajai publikai. Tad, kaip Kintuose jau įprasta, visi, kuriuos domina naujos idėjos, jų pasisemti galėjo apžiūrinėdami stendą su gražiausių sodybų vaizdais.
Kintiškiai nesistengė išrinkti „pačius pačiausius“, jų idėja buvo atrasti ir paskatinti žmones, į savųjų sodybų puoselėjimą įdėjusius daugiausia darbo. Jiems prizus teikė naujoji Kintų bendruomenės pirmininkė Sigita Kasparavičienė. Pagrindinis prizas atiteko Reginos ir Vlado Kasparavičių šeimai, kurios ūkyje, seniūno žodžiais tariant, viskas – ir sodyba, ir žemė, ir gyvuliai – yra tvarkingi.
Pagerbta ir daugiau grožį puoselėjančių seniūnijos žmonių: Emilija Kulėšienė iš Ventės, kuri dėl garbios metų naštos jau negalėjo atvykti į šventę, Marija Rūta Sakalauskienė, Irenos Arnašienės ir Nijolės Šneideraitienės šeima. Pastebėtas ir Vydūno g. 8 numeriu pažymėtas daugiabutis, kurio gyventojai ne tik aplinką išpuoselėjo – jie sugebėjo be jokios paramos dar ir apšiltinti savuosius namus. Daugiabučiui skirtą apdovanojimą kaimynams parnešė Algirdas Dajutis su anūku Nedu.
Iškelta 10 vėtrungių
Kartu su šventės atidarymu Kintuose vyko dar viena akcija – palei pagrindinę gatvę, šalia futbolo stadiono, buvo statomos dar 10 naujų vėtrungių. Tai birželį vykusio plenero, kurio iniciatorius buvo Laurynas Juodeška, dalyvių gaminiai. Kadangi šių senovės žvejų kaimelių simbolių statymas dar tik ėjo į pabaigą, plenero organizatorius negalėjo pats pasiimti jam skirtos seniūno padėkos. O A.Kližentis neslėpė pasididžiavimo, kad Kintai, kaip žadėta, visgi tampa vėtrungių pakrante.
Vienas po kito kalbas rėžė svečiai – rajono Savivaldybės ir Seimo atstovai. Kintiškiams jie linkėjo, kad jų šventė kasmet būtų gaivi ir atsinaujinanti, kad jie patys keltų aplodismentų audras į šventę suvažiavusiems dainininkams ir šokėjams, o Kintų apylinkė ateityje taptų kurortine vietove.
Bangpūčiui pritrūko solidumo
Sulaukta šventėje ir neįprastų svečių – Tauragės rajono Žygaičių bendruomenės atstovų, kuriuos, anot jų pačių, atpūtė draugystės vėjas. Žygaitiškiai pamariškius pavadino „bendraminčiais, išmokiusiais, kaip reikia kovoti su žemės grobikais, saugant Pamarį ir Žemaitiją“, tad sakė negalėję jų neaplankyti tokią svarbią dieną.
Po visų kalbų jau ir šventės vedėjos šišioniškė Indrė ir jos tantė Vaida sunerimo: negi šiemetinės Marių šventės neaplankys Bangpūtys?.. Ilga ir grėsminga perkūnija įspėjo, kad jis vis dėlto bus, o ją išgirdusios vedėjos liepė visiems slėptis. Bet netrukus pačios pamatė, kad be reikalo – iš marių išlipęs maurais apkibęs vyrukas nė iš tolo nepriminė plačiųjų vandenų valdovo. Vedėjos ir tie, kurie matė pernykštėn šventėn su visa solidžia palyda atplaukusį Bangpūtį, tik pečiais traukė ir be užuolankų klausinėjo, kurgi jo undinių pulkas pasidėjo… O šis į tą užklausimą sugebėjo tik klausimą „Ko čia susirinkot?..“ išlementi.
Laimė, svečias bent jau švęsti toliau leido…
Vienas po kito scenon lipo ir jos prieigose sukosi vietiniai ir iš kitų rajono bei visos šalies kampelių atvykę fokloro kolektyvai, nes čia vyko šių kolektyvų apžiūra – koncertas „Ant marių krantelio“, skirtas Tarmių metams.
Vandens rungčių mėgėjai būriavosi prie ant kranto stovinčio katamarano, vakare šventės dalyviai šėlo kartu su roko grupe „Rebelheart“, o prie laužo prisiminė tuos, kuriuos amžiams pasiglemžė marių bangos.
Daugiau nuotraukų albume