Rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje į Lietuvą užklysta anticiklonas iš pietų, atnešdamas savaitę ar dvi saulėtų ir šiltų orų. Oras sušyla iki 20 laipsnių ir daugiau. Tiesa, tokia bobų vasara būna tik kas keli metai.
Terminas „bobų vasara“ populiarus tik Lietuvoje ir Rusijoje. Latviai šį periodą vadina „atvasara“ (sugrįžtanti vasara). Čekijoje Bobų vasara vadinama voratinklių vasara, Bulgarijoje ir Serbijoje – čigonų, Italijoje, Prancūzijoje, Pirėnuose – šv. Martino, Šiaurės Amerikoje – indėnų vasara.
Nėra vienos nuomonės, kodėl šis laikotarpis gavo tokį pavadinimą. Yra keletas teorijų. Viena jų – taip pavadinta pagerbiant pribuvėjas, mat jų pagerbimo diena yra rugsėjo 21. Kita teorija susijusi su bulviakasiu, nes būtent moterys eidavo kasti bulvių sušilus orui rudenį. Tarp gydytojų seksologų egzistuoja nuomonė, kad būtent Bobų vasaros metu moteris išgyvena didžiausią seksualinį potraukį. Didžiausias potraukis vyrams kyla pavasarį.
Bene populiariausia Bobų vasaros vardo kilmė susijusi su vorais. Seniau liaudyje dideli stori vorai buvo vadinami bobais, o būtent per šį orų atšilimą galima pamatyti daug besiplaikstančių voratinklių.
Kodėl rudenį padaugėja voratinklių? Ogi šiuo metu išsirita nauja vorų vada, o kad jie galėtų keliauti, reikia voratinklių.
„Voras pilvelyje esančių liaukų pagalba pavėjui leidžia naują voratinklio giją ir, kai ji būna pakankamai ilga, kad išlaikytų savo šeimininką – skrenda kartu su ja. Taip kai kurių rūšių vorai gali nukeliauti dešimtis ir net šimtus kilometrų“, – sakė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistas Mindaugas Kirstukas.
Bet ne visi vorai voratinklius naudoja kelionėms. Daugeliui jų voratinkliai tarnauja kaip įrankis grobiui pasigauti ar slėptuvė. Rudenį voratinkliai tampa gerai matomi, nes pasidabina mažais vandens lašeliais.
Mezga pusvalandį
Norėdamas nuverpti įprastą apskritą tinklą, voras pirmiausia turi tarp dviejų šakų nutiesti pagrindinę giją. Sėdėdamas ant vienos šakos, iš pilve esančių liaukų jis išskiria šilkinę giją, kuri pritvirtinama prie kitos šakos. Tuomet voras pereina į gijos centrą, tuo metu pindamas naują, kuri tvirtinama prie trečios šakos. Taip sukuriamas Y formos voratinklio rėmas. Toliau gijos verpiamos tarp šių trijų pagrindinių juostų, kol voratinklis įgauna trikampio formą. Baigęs pinti rėmą, voratinklio tvirtumui užtikrinti, voras išleidžia daug spindulinių gijų. Per dieną jis nuverpia bent vieną tokį tinklą ir tai užtrunka iki valandos.
Mokslininkai nustatė, kad voratinkliuose esama dviejų rūšių šilko. Pirmasis mažai elastingas ir sausas, naudojamas spindulinėms gijoms, mezgamoms nuo centro į išorę. Antrosios gijos plonesnės, lipnesnės, toks šilkas naudojamas vejant spiralines gijas, reikalingas grobiui gaudyti.
Vorų šilkas iki 5 kartų tvirtesnis, nei tokio pat svorio plienas. Voratinklių tvirtumą lemia ne tik išskirtinės gijų savybės, bet ir sudėtinga tinklo struktūra, dėl jos nutrūkus vienai gijai voratinklio stiprumas net padidėja. Tikroji tinklo jėga slypi ne gijose, o tame, kaip kinta tinklo savybės jį veikiant įvairiomis jėgomis. Be to, veikiant svoriui nutrūksta tik atskiros gijos, tad voras iš naujo ją nutiesia, o ne mezga visą voratinklį.
Nustatyta, kad vorų šilkas pasižymi gebėjimu suminkštėti ar sutvirtėti veikiant skirtingoms jėgoms – kitaip, nei bet kuri žmogaus sukurta medžiaga. Dėl to jis 6 kartus atsparesnis pažeidimams.
Parengta pagal LHMT inf. ir respublikinę spaudą.