Pagerbdami Mokytojos atminimą, kolegos ir bičiuliai iš Šilutės pirmosios gimnazijos ir Halepageno gimnazijos dalijasi prisiminimais apie A. V. Petrošienę.
„Lietuvos nepriklausomybės pradžioje dauguma iš mūsų turėjome „vakarietišką“ požiūrį į žmones ir įvykius. Tačiau Aldona mums atvėrė akis ir stengėsi, kad pamatytume Lietuvą tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Aldona buvo lyg vedlys, kuris mus užtikrintai vedė per Lietuvos istoriją ir aktualius praėjusio amžiaus, 1990 metų įvykius. Taip mes mokėmės suprasti, kas prieš mūsų akis tada vyko – kaip Lietuva siekė nepriklausomybės, kaip buvo įveikiami sunkumai, kaip svajonės tapo tikrove. Aldona buvo drąsus, tvirtos valios žmogus, tad visuomet prisiminsiu ir jos nepaprastą svetingumą.“ (Buvęs Halepageno gimnazijos tarptautinių mainų vadovas Walter Reichel).
„Prisimenu Aldoną kaip labai energingą, veiklią kolegę. Ji buvo kupina idėjų ir tarptautinių mainų programoje dalyvaudavo su didžiuliu entuziazmu. Ji mielai diskutuodavo su vokiečių moksleiviais, domėjosi jų veikla. Prisimenu daugybę įdomių pokalbių, kurie praturtindavo. Man Jos labai trūks.“ (Buvusi Halepageno gimnazijos tarptautinių mainų vadovė Ingrid Butler).
„Mano akyse Aldona buvo pagrindinis mainų programos žmogus su daug energijos, didele širdimi ir dar didesniu svetingumu. Ji buvo tikras faktų ir prisiminimų lobynas, labai patikdavo klausytis jos istorijų.“ (Tarptautinių mainų vadovė Ina Schleinitz).
„Aldona man pirmiausia buvo gera draugė. Mokytoja, kuri daug ko mus išmokė apie Mažąją Lietuvą ir Rytprūsius, žmogus, kuris vertino tradicijas, prisiminimus ir patirtis. Ji buvo lyg jungianti grandis tarp Lietuvos ir Vokietijos, moksleivių mainų programos variklis. Mes jos pasiilgsime.“ (Buvęs tarptautinių mainų programos ilgametis koordinatorius Hermann Hausmann).
„Atsisveikindami su ypatingu žmogumi – Šilutės mokyklos mokytoja, aktyvia visuomenininke, miesto gide, Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrija „Heidė“ nare, H. Zudermano draugijos dalyve, mūsų miesto patriote, ilgamete kolege Aldona Petrošiene – prisimename jos ilgą, įdomų, margą ir prasmingą gyvenimą.
Aldona buvo ne tik mokytoja – šviesulys, bet ir tvirtas, atkaklus, ambicingas, sąžiningas ir labai energingas žmogus. Ji pati sau kėlė reikalavimus, metė sau ne vieną iššūkį, pati kūrė savo gyvenimą tokį, kokio norėjo. Ji yra sakiusi: ,,Aš per gyvenimą ėjau tvirtu žingsniu, niekada nestovėjau vietoje“. Net būdama 90 metų ji teigė: ,,Visą savo gyvenimą buvau veikli, turėjau daug užsiėmimų, visuomeninės veiklos, norėčiau ir dabar to paties“.
Aldona ne kartą pasakojo, kad savo gyvenime sutiko daug gerų žmonių. Ji tuo labai džiaugėsi. Šiandien mes, jos kolegos, džiaugiamės, kad savo gyvenime sutikome ją. Tvirto charakterio, energingą, pasitikinčią, ambicingą, reiklią sau ir kitiems.
Nuo 1952 metų Aldona Petrošienė dirbo Šilutės 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės pirmoji gimnazija). Apie darbą čia ji prisimena: ,,Ši mokykla buvo mano antrieji namai. Čia praleidau beveik visą savo gyvenimą“. Todėl ne be reikalo tarpusavyje ją vadinome ,,mokyklos šaknimi“, nes prireikus informacijos niekas tiksliau nebūtų išvardinęs čia dirbusių mokytojų pavardes, jų istorijas, mokyklos gyvenimo įvykius.
Jau išėjusi į užtarnautą poilsį, ji dažnai užsukdavo į mokyklą, dalyvaudavo mokinių projektuose, konferencijose. Kartais ateidavo ir į direktoriaus kabinetą ir sakydavo: ,,Čia ne mano reikalas, bet man rūpi mokykla, todėl pasakysiu“. Ir pateikdavo savo pastebėjimus, pasiūlymus, dažnai tiesiog pasidžiaugdavo gimnazijos pasiekimais. Mokyklos reikalai Aldonai rūpėjo, nes daug dalykų ji pati inicijavo: senųjų Šilutės kapinių tvarkymą, draugystės su Vokietijos Bukstehudės gimnazija užmezgimą ir bendradarbiavimą, ,,Lietuvos-Vokietijos“ draugijos gimnazijoje įkūrimą.
Ji visą gyvenimą išliko labai smalsi. Dauguma prisimename jos užrašines, kuriose ji žymėdavosi įdomius faktus, įvykius susitikimų ar išvykų metu. Vėliau, susilpnėjus regėjimui, atsirado padidinamasis stiklas, ryškus žymeklis, bet išliko anksčiau buvęs noras žinoti, pažinti, patirti.
Ji mums visiems buvo ir yra pavyzdys, kaip reikia nepasiduoti, nenusiminti ir kurti savo gyvenimą tokį, kokio nori. Ilsėkis ramybėje, miela kolege. Dar ilgai tave prisiminsime ir semsimės stiprybės.“ (Atsisveikinimo kalba, pasakyta 2024-09-21. Laima Spirgienė, Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė).
„Aldona Petrošienė įėjo į gimnazijos istoriją kaip lietuvių ir vokiečių mainų programos koordinatorė, kuriai ypač rūpėjo to draugystės tilto kūrimas ir išlaikymas. Aldona galėdavo valandų valandas pasakoti apie tarptautinių mainų veiklą, žmones, tradicijas ir įvykius. Jos atmintis buvo fenomenali. Aldona mokėjo saugoti ryšius, norėdavo būti įvykių sūkuryje ir žinoti, kaip sekasi, nors ir nebedirbo Šilutės pirmoje gimnazijoje. Kai mainų dalyviai grįždavo iš Vokietijos arba mainai vykdavo Lietuvoje, Aldona visada pasikviesdavo į svečius. Labai džiaugiuosi, kad teko kartu nemažai nuveikti ir labai liūdna, kad mokytojos nebėra. Simboliška, bet Aldona išėjo, kai minėjome tarptautinių mainų programos 35-erių metų sukaktį ir viešėjome su grupe Vokietijoje.“ (Alvydas Ežerinskis, tarptautinių mainų koordinatorius).
„Aldona Petrošienė visada džiaugdavosi draugijos, buriančios Šilutės ir Bukstehudės entuziastus, veikla, mėgo dalytis atsiminimais apie savo gyvenimą ir turėjo puikią atmintį, kuria mus visad gebėjo nustebinti. Mano atminty visad išliks gausiomis vaišėmis nuklotas Aldonos stalas Vilų gatvės erdviame ir jaukiame bute bei jos įdomūs pasakojimai.“ (Zita Kuzminskienė, buvusi tarptautinių mainų koordinatorė).
„Mokytojos Aldonos namuose ant sienos priešais stalą, kairėje, didžiajame kambaryje prie krosnelės, kabo paveikslas, kuriame vaizduojama Šilutė. Labai panašus paveikslas yra ant sienos ir mano klasėje Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Matyt, netikėto sutapimo akimirka mane visad ir nuvesdavo tų paveikslų gatvėmis pas mokytoją Aldoną. Susipažinome, aišku, gimnazijoje, ji entuziastingai sutiko vaidinti gimnazijos spektaklyje su mokiniais ir mokytojais, o vėliau mes pasimatydavome jos erdviuose namuose, kur visad mūsų laukdavo dukros Daivos pyragas, vyro Juozo neilgi ir šmaikštūs pasakojimai ir vaišingos šeimininkės – vakaro organizatorės – Aldonos ir jos draugių (Danutės, Tatjanos, Stefutės) pagamintas gardus maistas. Ji žibančiomis akimis mūsų klausinėdavo apie tarptautinių mainų programą, vykusią Vokietijoje, Bukstehudės Halepageno gimnazijoje, apie dalyvius, vadovus V. Reichel‘į, H. Hausmann‘ą ir I. Butler, o vėliau – I. Šleinitz, K. Knebel, apie Vokietijos – Lietuvos draugijos narius M. Hausmann, G. Vinter, A. Liuders, U. Imhof, apie Berlyne aplankytus muziejus, Hamburge žiūrėtą miuziklą… Taip pat entuziastingai siūlydavo idėjas mainų programai, vyksiančiai Lietuvoje, mokė mainų dalyvius vokiečių kalbos, o vėliau – kai jau sunkiau vaikščiojo ir matė – kviesdavo į savo namus kavos ir leisdavosi į prisiminimus apie buvusius laikus nepamiršdama priminti, kad labai džiaugiasi ir dabartimi. Mokytojai, su kuria aš pamiršdavau jos garbingą amžių, visada būdavo įdomu, ar mes patys sveiki, patenkinti, kokie sunkumai buvo įveikti, ar spėjome pasidžiaugti Vokietijos svetingais žmonėmis, tvarkingomis sodybomis, ar patobulinome vokiečių kalbą.
Mokytoja Aldona buvo ir Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrija „Heidė“ pirmininkės pavaduotoja – jos iniciatyva suburtas choras ir šokių grupė (vadovavo V. Matulis ir R. Kurpeikytė). Ji aktyviai organizuodavo ir bendrijos išvykas į Vokietiją, kur buvo rodoma kaskart vis kita paruošta programa. Ne mažiau mokytoja rūpinosi ir svečiais, viešėjusiais „Heide“ namuose. Ji supažindindavo turistus su mūsų krašto kultūra, gamta, kulinariniu paveldu. Pamenu romantiškus vakarus prie spragsinčio senojo židinio svetainėje arba svečių šurmulį kiemo terasoje.
Apie mokytojos Aldonos atsisveikinimą su šiuo pasauliu sužinojome Vokietijoje. Ir kai kitą dieną vykome į Berlyną, aš su virpuliu širdyje prisiminiau, kaip ji pasakodavo apie Pergamo muziejų, apie tai, kaip dar visai maža mergaitė su tėvais eidavo gatve Po liepomis Branderburgo vartų link, kaip žiūrėdavo į tekančią Berlyne Šprė upę, kaip istoriniai įvykiai ir negailestingas laikas išblaškė jos šeimą, kaip ji sukūrė savo gyvenimą Šilutėje… Nejučia kalbėjausi mintyse su mokytoja, dėkodama už galimybę tokiu metu būti jos prisiminimų mieste. Juk jei ne jos pagalba ir parama, kažin ar būtume ryžęsi vadovauti mainų programai Vokietijoje ir Lietuvoje. Mokytojos noras, kad programa bei draugystė gyvuotų ir tęstųsi, buvo labai didelis, gal net – begalinis. Ir tai tebevyksta – šiemet sukanka 35 metai mūsų gimnazijų draugystei. Tad tą dieną, kai atsisveikinome su mokytoja Aldona, mes pakėlėme taures su jos ir mūsų draugais Vokietijoje, Bukstehudėje, už draugystę ir gyvenimą – jį labai mylėjo mokytoja ir mokė mus juo mėgautis. Aš esu dėkinga likimui, kad sutikau tokią mokytoją, moterį, mamą, draugę. Ir dabar, užklupus liūdesiui, pajutusi negailestingai bėgantį laiką, nusikeliu mintimis ir vaikštau su mokytoja Aldona tų dviejų paveikslų, kuriuose vaizduojama mus suvedusi Šilutė, gatvėmis. Aš klausausi neįtikėtinai įdomių pasakojimų apie dvi labai mylėtas šalis – Vokietiją bei Lietuvą, apie įvairių miestų žymias vietas, apie jos gyvenime sutiktų žmonių gyvenimo vingius, apie jos didelę šeimą, kuria didžiavosi (dukros Palmyra, Loreta, Daiva, 7 anūkai, 8 proanūkiai), bei apie Šilutės pirmąją gimnaziją, užėmusią labai svarbią vietą jos širdyje. Man visad trūks švieselės jos virtuvės lange, kuris matydavosi pro gimnazijos koridoriaus langus. Bet, man atrodo, jog ji būtų pasakiusi, jei ta švieselė užgęsta lange, tenka ją uždegti savyje. Mano širdyje visada liks mokytojos Aldonos optimistiškas požiūris į gyvenimą ir gebėjimas džiaugtis dabarties akimirka.“ (Jolita Ežerinskė, tarptautinių mainų koordinatorė)
Nors Mokytoja išėjo, sukurtos tradicijos bei mokyklų bendrystė tęsiasi… (Už pagalbą ir vertimą iš vokiečių kalbos dėkojame mokytojai Linai Zapasnikienei, dukrai Daivai Peštenienei ir vaikaitei Dainorai Peštenytei).
Rašyti atsakymą