Saugų vaikų darželyje dirbanti I. Rimkuvienė vien pedagogine veikla neapsiriboja, ji jau daug metų gilinasi į psichologijos subtilybes, domisi dailės, pasakų, keramikos, tekstų rašymo terapija, dalyvauja seminaruose, pati veda užsiėmimus, o įgytas žinias taiko praktikoje.
Pasakos sekamos ir skaitomos vaikystėje. Tai tarsi pasiruošimas suaugusio žmogaus gyvenimui su visais jam teksiančiais išbandymais ir pasirinkimais. Pasakų siužetai dažniausiai modeliuoja sudėtingas situacijas, archetipines problemas, su kuriomis susiduria ir iš naujo sprendžia kiekviena žmonių karta. Pasakų terapija – žvilgsnis į savo vidinį pasaulį ieškant to, ko negali išreikšti žodžiais, o kūrybos džiaugsmas – pagalba atkuriant emocinę pusiausvyrą – kūno ir sielos darną.
Perskaičiusi pasirinktą pasaką, Irena aptarė ją akcentuodama, kad nėra kito būdo sužinoti kaip jaučiasi šalia esantis, tik kalbėjimasis. Apie kito norus ir jausmus, nesikalbėdamas, gali tik spėlioti. Taigi, užsiėmimo tikslas ir buvo padėti dalyviams pažinti ir priimti save, rasti sau svarbius atsakymus esamoje gyvenimo situacijoje, suvokti reakcijas į aplinką. Pasak Irenos, meno (šiuo atveju paskos) terapija – asmenybės transformacija ir jos elgesio stereotipų priėmimas bei analizė.
Pora valandų trukęs užsiėmimas kėlė įvairių emocijų dalyviams ir paliko nepamirštamą įspūdį, norą dar kartą susitikti. Meno terapeutė atsisveikindama visiems linkėjo kiekvienoje dienoje rasti nors mažą stebuklą, o kartą per savaitę pasidaryti mini atostogas.