Švėkšnos tradicinių amatų centras apsiėmė globoti Mažosios Lietuvos tautodailininkus suteikdamas patalpas susitikimams, viešindamas ir sudarydamas galimybę parduoti sukurtus produktus, konsultuoti projektų rengimo klausimais, kviesti vesti kūrybines dirbtuves, skleisti informaciją apie tautodailininkų personalijas ir kūrybą.
Šiame laikmetyje daugelis protėvių kultūrą nori pažinti per maistą. Tad neatsitiktinai ir šis susitikimas pradėtas visiems susėdus prie balta staltiese uždengto stalo su žemaitiškais patiekalais. Maisto paveldas apima maisto sudėtį, ruošimo būdus, laikymą ir priklauso nuo tautos ūkininkavimo tradicijų ir iš kartos į kartą perduodamų receptūrų. Lietuviai nuo seno vertėsi augalininkyste, gyvulininkyste, žvejyba. Jie valgė ruginę duoną, šviežią, sūdytą ir rūkytą mėsą ar žuvį, šviežio ir rauginto pieno produktus, gėrė miežinį alų, vartojo sėmenų aliejų. Pastaraisiais metais išaugęs susidomėjimas tradiciniu maistu ir sveika mityba paskatino ne tik amatininkus ar maitinimo įmones atgaivinti maisto ruošimo tradicijas, bet ir į Tradicinių amatų centro veiklas įtraukti maisto degustaciją, – pasakojo amatų veiklos vadybininkė Švėkšnoje Viktorija Paulauskienė.
Svečiams patiektas kastinys, bulvės su lupena, gira ir šmakalas. Dėl pastarojo patiekalo pavadinimo galėtume pasiginčyti. Visos kulinarinės nuorodos nurodo, kad šmakalas – tai kepta silkė, sutrupinta šakute, su visais pagardais dedama į dubenį ir užpilama rūgpieniu. O šmakalo brolis – cibulynė, gaminama panašiai, tik užpilama vandeniu arba batvinių (burokėlių) rasalu.
Cibulynė senovėje būdavo valgoma per pasninkus. Cibulynė (rasalynė) – tai šaltsriubė, žemaičių tradicinis Kūčių patiekalas su kepta ant žarijų silke (šiais laikais keptuvėje). Į tradicinę cibulynę, kuri gaminama iš silkės, vandens, svogūnų (žemaitiškai cibulis reiškia svogūną), žemaičiai dar pildavo vadinamąjį batvinių rasalą. Jį pagamindavo taip: išvirtus burokėlius užpildavo vandeniu, įmesdavo duonos riekę ir šiltai laikydavo. Iškeptą silkę trupindavo šakute tam, kad žuvis skonį atiduotų.
Atrodo lyg ir nederantys tarpusavyje produktai – cibulynė, kastinys, bulvės su lupena ir gira, visų gardžiai buvo suvalgyti, per daug nesigilinant į pavadinimus.
Po pietų tęsėsi diskusijos apie veiklas, ruošiamą bendrą jungtinę Žemaitijos zonos parodą Šilutės H. Šojaus muziejuje, kurios atidarymas vyks gruodžio pradžioje. Į planus įtrauktas pleneras Lietuvos Mažosios kultūros sostinėje Švėkšnoje ateinančią vasarą. Duotas pažadas darbus pristatyti į Šilutės TIC ir Švėkšnos Tradicinių amatų centre veikiančioms parduotuvėlėms. O Šilutės TIC žada sukurti internetinį puslapį, skirtą Mažosios Lietuvos tautodailininkams ir jų kūrybai.
Norisi pasidžiaugti, kad pagaliau Mažosios Lietuvos tautodailininkai ne rakštimi kažkam rajone yra, o jais pelnytai didžiuojamasi, juos imta globoti.