Nuskambėjo paskutinis Saugų „Muzikos malūno“ akordas. Pavasarį prasidėjęs festivalis, profesionaliosios muzikos mėgėjus ir meno mylėtojus visą vasarą kvietė į renginių ciklą – koncertus ir kiną po atviru dangumi. Dažnas „restauruodamas“ savo sielos namus, patirdamas bendrystės džiaugsmą, dar kartą įsitikino, kad plačiai atvertos Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios durys yra be išimties visiems, kad šie Viešpaties namai, tapo kultūros ir šviesos židiniu. Nenuginčijami ir kunigo Mindaugo Žilinskio kažkada ištarti žodžiai, kad bažnyčia be žmonių – tik krūva plytų, o ten, kur dalijamasi džiaugsmais, rūpesčiais ar talentais – yra Dievo namai visiems.
Baigiamasis festivalio koncertas – tėvo Stanislovo atminimui
Baigiamasis festivalio koncertas „Tėvo Stanislovo varpai“, buvo skirtas kunigui, vienuoliui Algirdui Mykolui Dobrovolskiui atminti, paminint dvasininko gimimo šimtmetį (2018 metai yra paskelbti tėvo Stanislovo metais). Tėvas Stanislovas – viena iškiliausių lietuvių asmenybių, kurio gėrio ir ramybės šviesa dar rusena kiekvieno mūsų širdyje. Iškentėjęs net dvi tremtis, sovietinės valdžios siųstas po atokiausius Lietuvos kampelius, paskutiniaisiais savo namais tapusioje Paberžėje priimdavo ir susitikdavo su kiekvienu, kuriam reikėjo pastiprinimo, pagalbos ar patarimo. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, už įvairiapusę veiklą – Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Santarvės premija, išrinktas Lietuvos tūkstantmečio žmogumi, pelnęs Kėdainių krašto garbės piliečio vardą.
Liudo Mikalausko (bosas), Valdo Andriuškevičiaus (klarnetas), Beatos Vingraitės (fortepijonas) parengta programa „Tėvo Stanislovo varpai“ leido iš naujo pažinti ir prisiminti didį Dievo ir Tėvynės tarną, klausytis dainų, atspindinčių Tėvo Stanislovo gyvenimo kelią, kuris ėjo per tremtį, okupaciją ir atgimimo laikotarpį. Koncerte skambėjo ir Jo paties surinkti bei naujam gyvenimui prikelti varpai. Anot L.Mikalausko, tėvas Stanislovas – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos asmenybių.
Degėsio dangava čėsnė
Festivalio pabaiga, kaip ir pernai, vainikuota puota. Po koncerto, dauguma buvusiųjų koncerte saugiškių ir svečių, suskubo ant stalų dėti atsineštas vaišes ir bičiuliškai, patogiai įsitaisyti užstalėje, kad kartu pavakarotų.
Festivalio organizatoriai, nenorėdami pasisavinti svetimų minčių ir idėjų, o tuo labiau kažkieno sugalvotos „Mėlynosios vakarienės“ pavadinimo, sumanė, kaip tikri Mažosios Lietuvos atstovai, imti ir savo renginį pakrikštyti autentišku pavadinimu. Pavartę Lietuvininkų tarmių žodyną, rado tai, ko ieškojo! „Degėsio dangava čėsnė“ – štai ir pavadinimas. Lietuvininkai „degėsiu“ vadino rugpjūčio mėnesį, „dangava“ – mėlyną spalvą, o „čėsne“ – vaišes, puotą. Taigi, „išvertus“ į bendrinę kalbą, Degėsio dangava čėsnė – Rugpjūčio dangiška puota.
Degėsio dangava čėsnė užsitęsė kol visiškai sutemo, svečiai šoko, atsakinėjo į klausimus, klausėsi grupės Light Cover koncerto. Stilingiausio stalo nominaciją pelnė Švėkšnos neįgaliųjų draugijos kompanija.
Nepamiršta ir padėkoti
Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis dėkojo atlikėjams už muzikinę programą, seniūnei Daliai Rudienei ir kunigui Mindaugui Žilinskiui už puikų festivalio organizavimą. Seniūnė atlikėjams įteikė gėlių bei pasidžiaugė, kad gausiai ir noriai į visus festivalio renginius rinkosi klausytojai, kad nė karto bažnyčia nebuvo pustuštė. O pasidomėjus ar reikia kitąmet tęsti festivalį, klausytojai pritarė šūksniais ir plojimais.
Kunigas M.Žilinskis dėkojo savo bičiuliui L.Mikalauskui, seniūnijos kolektyvui ir visiems finansiniams festivalio rėmėjams.
Klausytojų vardu kalbėjusi Violeta Astrauskienė patikino, kad yra du svarbiausi festivalio „Muzikos malūnas“ sparnus sukantys žmonės: tai festivalio meno vadovas, kunigas Mindaugas ir festivalio globėja seniūnė Dalia. Jiems, kaip padėkos ženklą, V.Astrauskienė įteikė pačios kurtas keramikines žvakides su vėjo malūnais, linkėdama, kad sparnai nenustotų suktis, o garsas apie „Muzikos malūną“ sklistų ne tik rajone, apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje.