Poezijos išsišokėlis iš Švėkšnos kuria naujus keiksmažodžius (video)

Vakar mirė poetas, bet per televizorių niekas nesakė: „Visa Lietuva liūdi“. Jeigu medžiai ir sienos iš tikro mokėtų kalbėti, suprastumėt, kad poezija nėra tiktai žodžiai, simboliai ar garsai, užrakinti rimo ir metro kalėjime. Poezija tai nėra tiktai knygos, parašytos prasigėrusių, susireikšminusių nevykėlių, kalbančių tik jiems suprantama kalba…

Tai ištrauka iš švėkšniškio Domo Godosbrolio RAIBIO eilėraščio „slam“ poezijos varžybose.

Kas per velnias tai yra? „Slam“ poezijos entuziastas ir skleidėjas Lietuvoje Domas į šį klausimą kaskart atsako skirtingai.

Štai – pokalbis Švėkšnos parke, bandant iššifruoti Domo minčių srautą: apie Maironį, „teliką“, kūrybą ir keiksmažodžius.

Senelių prieglaudoje reikia deklamuoti kitaip

Trumpai – šie poezijos išsišokimai patenkino D.Raibio scenos alkį ir pakeitė poezijos suvokimą. Dar trumpiau, istorija, kurią aprašo patys slemeriai: „slam“ poezija radosi 8-ojo dešimtmečio viduryje Amerikos džiazo „kabokėliuose“, kur žmonės užsinorėjo gyvo balso vietoje/šalia muzikos. Jas galima prilyginti Antikos laikų poezijos varžyboms. Slemui tereikia publikos, mikrofono ir poeto.

„Slemas – tai poetų kovos, laisvo žodžio tribūna, spjūvis poezijos puritonams ant poliruotų batų. Dalyvauti gali bet kas: literatai ir advokatai, teatralai ir „nachalai“, mc ir šmc, „liolekai“ ir „bolekai“… ir tu, be abejo. Tai naujas poezijos lydinys, sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių – teksto ir scenos meno. Tekstui nėra jokių stiliaus ar žanro apribojimų: tragiškas, komiškas, rimuotas, pilnas žargonų arba tik žodžių žaismas“, – aiškina slemo poetai.

D.Raibys papildo, kad poetu gali būti bet kas, kuris jaučia, kad gali, turi ir nori tai pasakyti. Svarbu, kad būtų įdomu pasisakyti ir pačiam poetui, ir publikai. Slemas visuomet atliekamas gyvai, o jo tikslas nėra tik pasakyti tekstą, bet ir sudominti žiūrovą.

Svarbiausias veiksnys – raiška, kaip tu tai pasakysi. Čia pat Domas su patosu pacituoja Maironio kūrinį „Už Raseinių, ant Dubysos“. Pasak jo, jei tą patį eilėraštį sakysi, tarkim, paaugliams, teks įvilkti į kitokį drabužį, nei deklamuotum senelių prieglaudoje. Žinoma, visada galima eiti lengviausiu keliu, deklamuoti monotonišku balsu ir kaltinti paauglius, jog jie nevertina ir nesupranta literatūros. Sleme tekstas tampa pririštas prie raiškos, intonacijos, mimikos.

„Tai automatiškai praplečia galimybes – gali silpną tekstą padaryti stipriu, arba atvirkščiai. Gaunasi gyvas reiškinys tarp poetų ir tarp skaitovų. Kaip džiazo muzikoje, kur muzikantai yra ir atlikėjai, ir klausytojai.“

Nugalėtojui – žydras pinigas

Domas pasakoja, kad dar viena slemo atsiradimo priežastis – pasipriešinimas televizijai. Jo nuomone, būtent tai dabar Lietuvoje stipriai klesti ir yra aktualu: „Kai žiūri televiziją, neturi jokio pasirinkimo. Pasyviai sėdi, o tau bruka. Naiviai tikiu, kad anksčiau į „teliką“ pakliūdavo daugiau ar mažiau talentingi žmonės. O dabar – „Šok su žvaigžde“. Kas ta žvaigždė? Verslininkas ar kažkas su kažkuo permiegojęs?..“

Sleme visi turi galimybes – ir būti teisėju, ir žiūrovu, ir poetu. Slemas griauna mitą – poezija nebėra kažkas aukštai, o tu – žemės kirminas. Varžybose poetams dažniausiai taikomos 3 pagrindinės taisyklės: galima skaityti tik savo darbus; vieno skaitymo trukmė – iki 3 minučių; negalima naudoti jokių muzikos instrumentų, specialių kostiumų, makiažo ar dekoracijų.

Poetų pasirodymus vertina 5 narių komisija, atsitiktine tvarka atrinkta iš žiūrovų, varžybos skirstomos į 3 raundus. 1-ame pasirodo visi užsiregistravę poetai, vėliau palaipsniui iškrenta, kol lieka daugiausiai teisėjų balų surinkę poetai.

Po III raundo žiūrovai ovacijų garsumu išrinkdavo vakaro geriausiąjį. Kaip pasipriešinimas, kad poetas tai daro ne dėl pinigų, o dėl smagumo, tradiciškai nugalėtojas gaudavo simbolišką 5 dolerių banknotą.

Dabar organizuojamose „slam“ poezijos varžybose prizas – 10 litų. Domas juokauja, kad šitas pinigas ypatingas ir unikalus, nes yra žydras ir su dviem uniformuotais vyrais. Nugalėtojas tuos 10 litų gali turėti iki kito slemo, o kad pinigo neiškeistų, ant jo pasirašoma.
„Kiti sako, kad tai neva pasityčiojimas iš poezijos. Slemas nėra nei už, nei prieš, jis tiesiog suteikia galimybę būti išgirstam. O kad darantį visuomet muša – reikia susitaikyti“, – kalba Domas.

Ant scenos – juokingos istorijos

Beprotiškai pasaulyje populiari „stand-up comedy“, kurią Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vadinti komedija „atsistok“, Lietuvoje net neturi savo pavadinimo, mat jai dar nepavyko prigyti. Viename TV kanale pasirodęs „Humoro klubas“ bandė šį komedijos žanrą, kuomet žmogus ateina ant scenos ir pasakoja juokingas istorijas, išpopuliarinti. Vienas pasirodžiusiųjų – švėkšniškis D.Raibys.

Ten jam į galvą ir atėjo mintis – o kas, jeigu aš noriu kažką pasakyti, bet nenoriu, kad žmonės juoktųsi? „Parašai eilėraštį, kuris nei eilėraštis, nei daina. Ir kur jį dėti? Pagalvojau, kad slemu galima išsakyti labai daug problemų, – aiškina Domas. – Kam tau eiti prie Seimo, kai gali pasakyti ant scenos žmonėms. Iš negatyvo padaryti kažką gera, naudojant sarkazmą ar groteską.“

Vilniuje „Fluxus Ministerijoje“ Domas gavo patalpas ir per visus draugus pradėjo siuntinėti, kad nori padaryti pirmąjį susitikimą. Į jį atėjo… du žmonės. Pakalbėjęs su bendraminčiais sužinojo, kad prieš tai jau buvo vykę slemai, bet nereguliarūs. Dabar vykstančias slemo varžytuves, kurias organizuoja D.Raibys, jau galima vadinti tradicinėmis (vyksta kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį).

Nori daryti – daryk

Kaip į VGTU transporto inžineriją studijuojančio vaikino rankas pakliuvo jį „slam“ bacila užkrėtusi knyga apie poezijos raidą? Domas išsako daug priežasčių ir prisipažįsta – „visada buvau nukrypęs nuo normų“.

Pasak D.Raibio, jeigu tikrai nori – imk ir daryk, nes jei nedarai, vadinasi nenori. Reikia neužsibrėžti sau sienų, o klausyti širdies balso. Jo nuomone, dažnai vaikus sugniuždo, kad tėvai ir mokytojai vaikuose mato, ką nori matyti.

Siūlo keisti literatūros mokymą

Pradėjęs lįsti giliau į slemo džiungles, Domas norom nenorom grįžo prie Maironio. Jo manymu, reikėtų pagalvoti apie literatūros mokymo keitimą mokykloje. Dabar viskas dėstoma chronologiškai: nuo seniausių iki naujausių laikų. Tai, pasak jo, yra primityviausias ir mokiniui nuobodžiausias pateikimas.

„Tiek Maironis, tiek visi kiti, kalbėjo ta kalba, kuri buvo tuo metu. Aš manau, kad mokiniams sudėtinga suprasti tai, ką jie šneka. Ar nebūtų geriau pradėti dėstyti nuo dabartinių poetų? Jie šneka paprasčiau ir dabartine kalba? Išmokęs mylėti tai, ką turi dabar, pamilsi ir tai, kas buvo. Manau, jog meilė yra svarbesnė negu objektas.“

D.Raibys savo poezija nori sudrebinti ir parodyti visai kitą pusę. Pavyzdžiui, jei visi keiksmažodžiai yra blogai, nori parodyti, kad yra priešingai. Internete populiarus vaizdo įrašas, kuriame jis pasakoja, kaip Raibys galėtų pakeisti keiksmažodžius. Siūlome paskaityti ištrauką, o visą video žiūrėti žemiau.

„Žmonės sako, kad keiktis yra negražu, šlykštu. Liaudies išmintis byloja, kad keikiasi tik chuliganai ir intelekto nesužaloti žmonės. Bet ką daryti, kai plaktuku nusimuši pirštą? Ką daryti, kai norite nusikeikti, bet nenorite pasirodyti neprotingas?

Raibys pasiruošęs jums padėti 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę ir visą likusį gyvenimą! Drąsiai naudokite Raibį ir išvengsite nepatogių situacijų. Reikia gražaus sparnuoto pasakymo? – Raibys per šakas! Neužsiveda automobilis, o jūs ir taip vėluojate į darbą? – Raibys, ne automobilis!

Bet prieš vartodami Raibį, turite žinoti, kad Raibys susideda iš trijų Raibių. <…> Trečiasis Raibys, pasak kaimynų, geras žmogus, bet niekam tikęs, nes per daug jis Raibį dėjęs.“

Kas yra „slam” poezija: