„Čia gi Eglė, kur pas arabus važinėjo ir dabar laukiasi kūdikio!“, – šauks ar bent jau tyliai pagalvos lietuviško serialo „Moterų laimė“ gerbėjai, pamatę iš Katyčių kilusią aktorę Godą PETKUTĘ.
„Čia gi blondinė Laurutė, kur vedė laidą „Mylimiausi“ su ZIP FM radistais“, – įsidėmėję merginos veidą sakys televizijos žiūrovai.
Šios dvi ir begalė kitų kaukių, etikečių kaip medus limpa ne tik prie Godos, bet ir prie visų aktorių. Ką jau kalbėti apie teatro scenoje suvaidintus personažus. Goda sako, kad jos viduje tiesiog bruzda prancūzaitė, nusivylusi moteris, senutė ir kiti jos ilgai narplioti veikėjai, kurių gyvenimus scenoje reikėjo pačiai išgyventi.
Kiekvieno personažo jausmus sutalpinusi savyje mergina teigia, kad aktorius gyvena tarsi katarse: kurdamas vaidmenį jis milijoną kartų išsirengia, nusižemina prieš save. Visa tai jis daro dėl viso labo penkių minučių malonumo, kai jau reikia lenktis žiūrovams ir širdyje palengvėja, kad vaidmuo buvo išpildytas, kad jis įstengė personažą atskleisti ir parodyti jį kitiems. Tačiau ištrūkti iš šios savotiškos persikūnijimo kančios sunku – nulipus nuo scenos vėl norisi grįžti ten pat ir plėšyti save po skutelį iš naujo, nes realybė tiesiog nublanksta prieš scenoje patirtus jausmus.
Vingiuotas kelias link savų vėžių
„Vaikystėje buvau vaikščiojantis kompleksas, bet užaugau tokia, kokios niekada savęs nebūčiau įsivaizdavusi: aktorystė ir dėstytojai padėjo man suprasti save ir atrasti gyvenimo kelią“, – pasakojimą apie ištryptus takus link savianalizės pradeda Goda.
Mergina Katyčiuose augo su trimis broliais. Būdama vyriškoje kompanijoje ji mokėsi tvirtai atsilaikyti, juo labiau kad ir mama vienintelę dukrą mokė stiprybės: vaikystėje kompleksavusi dėl mažo svorio ir kitų pašaipų, galiausiai Goda išmoko nebesiskųsti, kai vieną dieną išgirdo: „Visuomet nebūsiu šalia tavęs, išmok tvarkytis pati“.
„Džiaugiuosi dėl visko, ką man teko praeiti, išgyventi, išmokti. Aš įsitikinusi, kad gyvenimas mums siunčia užduotis, kurias žmogus arba įvykdo, arba suklumpa. Suklupimai irgi turi savotišką žavesį – juk žmogus turi klysti, nes būtent klaidos gimdo kūrybą, gyvenime atsiranda naujų spalvų ir žinojimas, ką galima daryti, ko ne. Taip žmogus auga. Aišku, jeigu 30 kartų jis daro tą pačią klaidą, tai gal reikėtų rimtai susimąstyti“, – nusijuokia mergina.
Su savąja užduotimi – psichoanalize – Goda susitvarkė. Tik kelias iki apsisprendimo buvo ne tiesus, o vingiuotas: svajojusi apie interjero dizaino specialybę, per klaidą ten neįstojo, todėl ekspromtu pasirinko teatro režisūros studijas Klaipėdoje. Taip gyvenimas ant teatro scenos merginą išmetė visiškai atsitiktinai – ji prisipažįsta, kad prieš stodama į teatro režisūrą net nenutuokė, kas tai yra. Suprato tik atrankoje, kai komisija jai liepė suvaidinti laikrodį. O Goda tik stovėjo apstulbusi ir dar kartą pasitikslino: „Laikrodį? Kokį dar laikrodį?!.“
Režisūrą iškeitė į aktorystę
Pagalvojusi, kad komisijoje susėdę dėstytojai juokauja, mergina nuėjo ir atsisėdo tarp žiūrovų. Po jos lipo ant scenos kiti atrankos dalyviai, ir katytiškė negalėjo patikėti savo akimis: vienas bandė vaidinti lempą, kitas – dviratį, kiti įvairiais gyvūnų balsais baubė. „Tai reiškia, tai tikra…“, – kuždėjo mintys merginos galvoje. Tad nieko kito jai neliko, kaip tik pabūti laikrodžiu ant scenos.
Laikrodžio gegutė iškukavo sėkmę – ji įstojo. Tačiau Goda į šias studijas žiūrėjo kaip į pramogą – jai tiesiog buvo linksma ten. Tačiau buvo neįdomu…
Dvejus metus krimtusi režisūrą, ji netikėtai gavo dėstytojų Vytauto ir Veltos Anužių patarimą paragauti kito skonio – aktorystės.
Vėl atsidūrusi gyvenimo kryžkelėje, Goda pasuko, kaip dabar sako, teisinga kryptimi – dabar yra trečio kurso studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Dabar tikrai jaučiuosi esanti savose vėžėse, tik… nesijaučiu esanti aktorė. Esu tiesiog Goda“, – sako katytiškė.
Susitapatina su personažais
Kraštietė šiuo metu sako neįsivaizduojanti, ką dar ji galėtų daryti, tik kurti vaidmenis – niekas daugiau jai nesuteiktų tiek vidinio pasitenkinimo.
Bet, jos žodžiais tariant, aktorystė suteikia daugiau žalos nei naudos. Tai kaip narkotikas: iki naudos aktorius turi nueiti kruvinus kelius – pasmerkti, pažeminti save daugybę kartų. Galiniame darbo rezultate, lenkiantis žiūrovams, jis jaučia, kad vaidmuo buvo atskleistas iki galo ir sielą užpildo euforija. Tačiau ji tokia minimali, palyginti su tuo, kiek širdies tenka įdėti… „Tačiau tos kelios minutės viską atperka“, – teigia pašnekovė.
Kurdamas personažą aktorius maždaug pusę metų gyvena kaip jo herojus ir pamiršta savo gyvenimą: klauso jo muzikos, analizuoja mąstymą. Taip pernai Goda buvo pavirtusi senute Liuse. Pradžioje merginai buvo tarsi pokštas pagauti seno žmogaus kalbėseną, elgseną, mąstyseną. Tačiau vėliau nepajuto, kad pati pasikeitė: nebetraukė pasibuvimai su draugais, norėdavo būti viena, troško ramybės, buvo apimta seno žmogaus liūdesio. Net artimieji buvo pradėję klausinėti, ar tik ne depresija kimba prie jos. Kai Goda suprato, kad Liusės liūdesys apsigyveno joje, prireikė 3 mėnesių grįžti į save.
„Taip sunkiai atsikračiau tos Liusės, šakės…“, – atvirauja kraštietė.
Viena įsimintiniausių veikėjų, emocijas reiškusių ant scenos, o dabar gyvenančių kažkur giliai Godos viduje, mergina vardina prancūzaitę Žermeną. Ir dabar šnekėdama apie šią fatališką moterį ji nugrimzta į apmąstymus – kodėl veikėja buvo nelaiminga? Knygoje, kurioje aprašytas šis personažas, tai nebuvo paaiškinta. Pati aktorė gilinosi į jos psichologinį pasaulį ir pripažįsta, kad iki galo ir neišsiaiškino paslapties.
Aktoriaus antspaudas – ant kaktos
Kraštietę vilioja vaidyba ne tik teatre, bet ir televizijoje, nes ten – įdomu, nuolat verda gyvenimas. Joje nėra monotonijos, bet ir stabilumo nėra – tai ir gąsdina, ir traukia. „Patekti į televiziją – labai sunku, tačiau išsilaikyti joje – dar sunkiau“, – įsitikinusi mergina.
Pirmasis jos pasirodymas televizijoje buvo laida „Mylimiausi“. Giedrius Drukteinis buvo laidos vedėjas, o ZIP FM radistai – Jonas ir Rolandas bei Goda – asistentai. Ši laida buvo iššūkis Godai. Iš pradžių režisierius tikino, kad daug teksto nebus jai duota, tačiau filmavimų metu buvo atvirkščiai – reikėjo nemažai improvizuoti, taikytis prie besikeitusių režisierių. Iškilo dar viena kliūtis – Godos vaidmuo – Laurutė turėjo būti nemąstanti, naivi mergina.
Goda nusprendė savotiškai sukčiauti, apeiti tą vaidmens kvailumą. „Tai buvo mano pirmasis pasirodymas televizijoje, todėl po tokio vaidmens galėjau žiūrovų akyse užsidėti tipiškos blondinės antspaudą. Bijojau šito, buvau per daug šviežia, todėl stengiausi eiti per vidurį: su režisieriais sutardavome, kaip vaidinsiu, o filmavimų metu vaidinau kiek kitaip, švelniau…“, – prisiminusi savo išdaigas sako mergina.
Vaidina ne tekstą, o emocijas
Kitokia Godos patirtis, įgyta seriale „Moterų laimė“, – čia režisierius suteikė jai laisvę. Merginai svarbu, jog seriale vaidmuo būtų organiškas, natūralus, todėl stengiasi vaidinti emocijas, o ne tekstą. Kartais specialiai savo teksto ji nesimokydavo iki galo, kad galėtų improvizuoti, kad viskas būtų natūralu. Daug ką lemdavo ir kolegos: vieni, išmokę tekstą, sutrikdavo nesulaukę reikiamų Godos žodžių, kiti improvizavo kartu.
Godai skirtas Eglės vaidmuo – autentiškas personažas su tikra gyvenimo istorija. Jai gaila, kad neteko pabendrauti su tikrąja Egle, paklausti, kaip ji jautėsi tuo metu, gilintis į jos jausmus teko pačiai.
Numatyti dar 4 šio serialo sezonai, todėl, jeigu į filmavimus susirinks tie patys aktoriai, kraštietės G.Petkutės vaidybą pamatysime dar ne kartą.
Pati mergina šio serialo nežiūri ir savo vaidybos neanalizuoja, nes yra labai savikritiška. Pasižiūri tik tuomet, kai liepia režisierius. „Kitaip tiesiog negaliu – net karštis išpila žvelgiant į save ekrane, visur matau tik minusus!“
Dovana – atrasti save
Paklausta, ką žada veikti po studijų, Goda atsidūsta: „Jeigu aukščiausios jėgos duos, siesiu savo gyvenimą su aktoryste. Tačiau dabar man atrodo, kad kažkada turėsiu ir sustoti…“
Mergina tiki, kad gyvenime yra taškas, riba, kurią žmogus prieina ir turi stabtelti, pradėti daryti kažką nauja. Kaip sako Goda, juk negali žmogus visą gyvenimą siekti tik vieno dalyko. Todėl jos galvoje sukasi mintys apie šeimą, namus, į kuriuos būtų gera grįžti, židinį, prie kurio būtų gera pasišildyti. Karjera ir šeima jai yra toje pačioje gyvenimo vertybių linijoje, todėl remiasi Marilyn Monroe žodžiais: „Karjera – nuostabus dalykas, tačiau šaltą naktį ji nesušildo…“
Tik nenorėtų vyro aktoriaus. „Per daug vienoda viskas būtų, kai su žmogumi turėčiau sėdėti tame pačiame krėsle ir kalbėtis apie tą patį. Man reikia žemiško vyro“, – nusišypso aktorė.
Susipažinusi su naujais žmonėmis, Goda stengiasi nesakyti, kad yra aktorė. Ji jau pastebėjo, kad šis prisipažinimas paveikia žmones: kai kurie atsitraukia, pradeda abejoti ir klausti, ar tik ji dabar nevaidina.
Ji pastebėjo ir dar vieną aktorystės minusą tarp begalybės pliusų – kai scenoje aktorius patiria daug išgyvenimų, jis pradeda to norėti realiame gyvenime. Todėl jai darosi sunkiau bendrauti su nuobodžiais žmonėmis, sunkiai išlaiko dėmesį, jei jie nepatinka ar nieko įdomaus gyvenime neveikia. Anot jos, tai ne kaltinimas, pretenzija, tiesiog vis ieškanti žmonių, kuriuose galėtų kapstytis, atrasti kažką nauja.
Apžvelgusi savo pastarųjų metų patirtis – svajones apie interjero dizainą, teatro režisūros laikrodžius ant scenos, aktorystę ir kitokį žvilgsnį į gyvenimą – Goda sako jaučianti, kad ji kaip reikiant užaugo. Labiausiai mergina dėkinga dėstytojams, kurie yra vieninteliai žmonės, išdrįsę pralupti ją kaip svogūną ir atradę tikrąjį jos „aš“. Pasak kraštietės, atrasti žmogui save – didžiausia dovana.