Pirmadienį Šilutėje, o praėjusią savaitę Saugose vyko „krikštynos“ – naujo leidinio „Lietuvininkų tarmių žodynas“ pristatymas visuomenei.
Tarmės sparčiai nyksta, todėl šis žodynas yra išskirtinė dovana visam mūsų kraštui ką tik nuvilnijusių Tarmių metų ir atėjusių K.Donelaičio metų proga.
O tų „krikštynų“ vedėjos – šišioniškių tarme jau seniai prabylančios Vaida Galinskienė ir Indrė Skablauskaitė sakė, kad leidinys skirtas ir Kovo 11-ajai – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, nes vargu ar besurastume dar svarbesnį valstybingumo ženklą nei šis naujas leidinys.
Lietuvininkai – sena etninė grupė
„Į kalbos mirtį taip pat skaudu žiūrėti kaip ir į žmogaus mirtį, nes kai kalba nyksta, joje atsiranda labai daug skolinių, netaisyklingų formų, tiesiog pamatai kalbos griuvėsius“, – sakė profesorė Danguolė Mikulėnienė.
Matyt, šia mintimi vadovavosi ir bendruomenės „Saugų artuma“ nariai bei Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkai, parašę projektą ir gavę lėšų parengti ir išleisti „Lietuvininkų tarmių žodyną“. Kad šia knyga galėtume džiaugtis, prisidėjo išties labai daug žmonių.
Žodyno mokslinis redaktorius, Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentas, dr. Jonas Bukantis kalbėjo, kad šiandien ne kiekvienas iš mūsų pasakytų, kokiame krašte gyvena. Šis savitas kraštas – Mažoji Lietuva atsirado 1422 metais, tad lietuvininkai yra sena etninė grupė. Kitaip jie dar būrais, prūsais, šišioniškiais vadinami.
Išskirtiniai, tik šios grupės žmonių vartojami žodžiai rengiant žodyną rinkti ne iš gyvųjų lūpų, bet iš spausdintinių XIX-XX amžiaus šaltinių.
Saugiškiai vos tilpo bendruomenės namuose
Į knygos sutiktuves Saugose susirinko tiek daug saugiškių ir svečių, kad visi vos tilpo bendruomenės „Saugų artuma“ namuose.
Bendruomenės „Saugų artuma“ pirmininkas Vytautas Laurinavičius džiaugėsi, kad jo vadovaujamai bendruomenei pavyko įgyvendinti projektą „Lietuvininkų šnekta: tarmės integravimas į šiandieninę visuomenę“. Jis papasakojo, kaip kilo idėja išleisti tokį žodyną, kaip jis buvo rengiamas, dėkojo kruopščiosioms Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos bibliotekininkėms Virginijai Veiverienei, Loretai Liutkutei ir Žanetai Jokužytei. Bibliotekininkės prisipažino šį „juodą“ darbą atlikusios per pusmetį.
Renginį ir čia žaismingai, vis pašmaikštaudamos vedė I.Skablauskaitė ir V.Galinskienė, puikiai įvaldytu savitu lietuvininkų dialektu.
Bendruomenei „Saugų artuma“ už idėją ir parengtą projektą dėkojo Saugų seniūnė Anastazija Oželytė, J.Mikšo pagrindinės mokyklos direktorė Jurgita Lidžiuvienė, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.
Savivaldybės tarybos narys Saulius Vytuvis kartu su V.Laurinavičiumi, atsidėkodami darbščiausiems, vienaip ar kitaip savo iniciatyvomis prisidėjusiems prie bendruomenės veiklos bičiuliams saugiškiams įteikė „Bitutes“ – reikšmingiausius Saugų seniūnijos padėkos ženklus. Jie atiteko F.Bajoraičio viešosios bibliotekos darbuotojoms, dr. J.Bukančiui, seniūnei A.Oželytei, V.Astrauskienei ir V.Laurinavičiui.
Tautos gyvuoja išlaikydamos savo kalbą
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ilona Čiužauskaitė rašo, kad rašytinių šaltinių – grožinių ir mokslinių knygų, periodinių leidinių, mokslo darbų – pagrindu parengtame „Lietuvininkų tarmių žodyne“ duomenų ras vis, kas domisi šio krašto kultūra, tautine ir kalbine tapatybe. Žodynėlyje sutelkta šiam regionui būdinga leksika.
Kalbėdama apie šį leidinį, I.Čiužauskaitė netgi cituoja garsiąją M.Daukšos „Postilę“, kurios prakalboje sakoma: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“.
„Kai F.Bajoraičio bibliotekos darbuotojos paskambino ir pasakė, kad reikėtų daryti tokį darbą, aš jas pasiunčiau… Na nieko, sako jos, mes atvažiuosime. Ir atvažiavo“ – atvirai susitikimuose prisipažino profesorius J.Bukantis.
Kaip įvadiniame knygos žodyje sako J.Bukantis, šis žodynas nėra kalbinis, todėl visiškai natūralu, kad skaitydami, vertindami negalime taikyti jam moksliniams tekstams keliamų reikalavimų. Žodyno sudarytojų siekis – suregistruoti viename leidinyje šiai tarmei būdingą leksiką – vertas pagarbos ir sveikintinas kaip graži duoklė šio regiono žmonėms.
J.Bukantis pasakojo apie žodyno sudarymo principus ir Mažosios Lietuvos tarmių ypatybes, pasidžiaugė, kad bendruomenė finansinę paramą panaudojo būtent knygos leidybai.
Pristatymus paįvairino folkloro ansamblio „Ramytė“ atliekamos dainos ir giesmės, mat šiame krašte giesmėmis prasidėdavo visos krikštynos. „Taigi imk mano ranką, ir vesk mane…“ – skambėjo naujojo žodyno priimtuvėse.