Ketvirtadienio pavakarę Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje rinkosi poetinio žodžio mylėtojai. Tie, kam nebereikia pristatinėti mūsų kraštiečio, poeto ir prozininko Audriaus ŠIKŠNIAUS, ir kas neabejingi jo kūrybai.
Čia buvo pristatyta septintoji autoriaus knyga „Motinų valanda“.
Gyvendamas mieste liko ištikimas kaimui
A.Šikšniaus kūrybos redaktorė, Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Morkevičienė pastebėjo, jog susirinkta simboliškai ypač tinkamu metu: Lietuvai minint 300-ąsias K.Donelaičio gimimo metines, neseniai paminėjus Tarptautinę gimtosios kalbos dieną.
Kad knygelės pavadinimas „Motinų valanda“ išties atspindi jos turinį, susirinkusieji įsitikino vos gimnazistams Gyčiui ir Mantui pradėjus skaityti eiles. „Pirmoji stovi Motina, tu – visuomet už jos“, „Motinos dažniausiai vienos, namuose ir prie darbų, kartais mintys būna mielos, bet užklysta įkyrių“, „Nusišluosto motinėlė ašaras prijuostėle. Tai gražiai visi sugulę, ne namuos – po žemele“, – skambėjo salėje jaunų vaikinų lūpomis tariamos eilės.
Anot B.Morkevičienės, A.Šikšnius rašo paprastai, gražiai ir tvarkingu stiliumi, tad redaguoti jo kūrybos beveik nebereikia. Tai ne vienaplanis poetas – kuria ir poeziją, ir prozą. Jo eilėraščiai – trumpi ir labai talpūs, lyg minties blykstė… Žmogų A.Šikšnius stebi lyg iš šalies, ir mato jį dirbantį, besidžiaugiantį, besikalbantį su šalia esančiu žmogumi. Taip jis kviečia pamatyti tą šalia esantį žmogų.
Motinos jo kūryboje tarsi sėdi prie lango ir žvelgia į kelią. Bet ypač ryškus jų pasiaukojimas, pasiryžimas vienoms nudirbti visus darbus.
A.Šikšnius, nors jau daug metų gyvenantis mieste, liko ištikimas kaimui – laukams, pievoms, medžiams. B.Morkevičienė pastebėjo, kad jo eiles labai mėgsta ir moksleiviai.
Su novele buvo paprasčiau
Knygelėje yra ir novelė „Gegužiukas“, kuri neabejotinai sujaudins ją skaitančius. Pirmiausia todėl, kad joje atpažinsime Šilutės gatves, mūsų Šyšos pakrantes ir mūsų ligoninės prieigas. O tose gatvėse pamatysime ją – vienišą mažą vokietaitę, prieš savo valią čia atvežtą, paliktą ir netikėtai įleidusią Šilutėje šaknis.
Autorius pasakojo, jog skaudaus neįgalios merginos likimo išgalvoti jam nereikėjo, jo žodžiais tariant, „su ta istorija buvo paprasčiau“. Mat novelės herojė Valikė daug metų buvo jo kaimynė bendrabutyje, Dariaus ir Girėno gatvėje. Tad apie savo skaudulius juodu ne kartą išsikalbėjo. Tik rašytojas tuomet dar nebuvo suplanavęs, kad ta istorija kada nors suguls į knygelės puslapius.
Valikė visą gyvenimą saugojo vieną vienintelį jai milžinišką skausmą atnešusį dokumentą – motinos laišką, kuriame ji patvirtina sąmoningai palikusi dukterį…
Tik prieš kelerius metus Valikė mirė Šilutės ligoninės, kurioje visą gyvenimą dirbo sanitare, Slaugos skyriuje.
Ištrauką iš novelės skaitęs Šilutės kamerinio dramos teatro aktorius Vygantas Paldauskas sakė, kad jį ypač žavi novelės dialogai, kuriuos jis pavadino tiesiog gyvais.
Planuoja aštuntąją knygelę
Pedagogė B.Morkevičienė sakė kartu su kūrėju jau juokaujanti, jog atėjo laikas sukurti ir detektyvą. Bet pats A.Šikšnius tąvakar prisipažino, kad „už visus gegužiukus“ jam aukščiau yra eilėraštis. Todėl jau planuoja ir aštuntąją knygelę, kurioje bus tik poezija, o suguls jon apie pusantro šimto eilėraščių. Keliolika jų autorius paskaitė ir tąvakar.
Knygos mecenatas Arvydas Jakas šmaikštavo seniai pasakęs, kad aštuntoji A.Šikšniaus knyga turėsianti būti detektyvas. Anot A.Jako, jų draugystei jau 7-eri, o kas 7 metai, kaip žinia, privalu keisti charakterį. „Ta melancholija turi baigtis. Tai sakyk, Audriau, ar bus ir kada bus detektyvas?“, – rėmė autorių ir politikas.
O klausytojai tiesiog dėkojo autoriui ir kamerinę aplinką jam padėjusiam sukurti Šilutės meno mokyklos smuiko mokytojui Rimantui Stankevičiui.