Skambant armonikai ir dainuojant „Ilgiausių metų“ su garbingu 90-uoju jubiliejumi visų Saugų seniūnijos gyventojų vardu pasveikinta Vilkyčių kaimo gyventoja Ona Straukienė. Įsimintina sukaktuvių data ilgaamžei išaušo kovo 19-osios rytą, o pasveikinti mamą, močiutę ir promočiutę šv. Velykų savaitgalį sugužėjo visa plati giminė: penkios dukterys ir sūnus, anūkai bei proanūkiai.
Daugiau nei 40 metų dirbusi siuvėja, savo siūtais rūbais puošusi kaimo gyventojus, o sode užaugintomis gėlėmis džiuginusi jų šventes, šiandien O.Straukienė dienas laidžia globojama anūkės Žanetos, gyvenančios netoliese, Vilkyčių kaime.
Darbu auklėta nuo mažumės
Būsima ilgaamžė gimė Endriejave, augo tarp keturių sesių ir brolio. Ona buvo vyriausia, tad ir viena pagrindinių tėvų pagalbininkių.
„Tėvai turėjo 16 hektarų žemės, gyvulių. Nuo vaikystės išmokau ir rugius rišti, šieną krauti ir vežti, auksarankė mama išmokė austi, verpti ir skaityti“, – apie vaikystę pasakoja devyniasdešimtmetė.
Prisimindama mokyklos laikus senolė sakė, jog kas rytą turėjo pėsčiomis į mokyklą nueiti ir grįžti net po 4 kilometrus. Snigo ar pustė, merkė lietus ar pūtė smarkus vėjas, visad ji siekė mokslo ir taip baigė tuometinius keturis skyrius.
Vėliau Ona įgijo siuvėjos specialybę ir nuo 16-os metų vertėsi siuvėjos amatu.
Buvo aktyvi miestelio gyventoja
Sutikusi judrėniškį Jurgį Strauką moteris sukūrė su juo šeimą, netrukus joje sukrykštė visas šešetas vaikų.
Vilkyčiuose šeima apsigyveno norėdama būti arčiau Jurgio tėvų, Onos uošvių, nes jiems reikėjo padėti.
Užsimindama apie juos Ona sakė, jog garbingas ir įžymus buvo jos uošvis – taip pat Jurgis Strauka. Jis 1923 metais buvo Klaipėdos sukilimo dalyvis, kurį Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1936 m. apdovanojo bronzos medaliu ir trijų spalvų kaspinu. Kažkada uošvis perdavė Onai savo gyvenimo rankraštinį dienoraštis, kurio originalas šiuo metu saugomas muziejuje.
Ona atsimena, kad vos apsigyvenę Vilkyčiuose jie sulaukė nemažai pagalbos iš tuo metu kolūkio pirmininku buvusio Kazlauskio, kuris ir parūpino jiems sodybėlę. Tiesa, ji buvo apleista, tad viskas, kas šiandien džiugina praeiviams akį, yra šeimos bendru darbu ir pastangomis išpuoselėta, sulipdyta ir išgražinta.
Anot anūkės Žanetos, močiutė ir dabar gyvena kupina rūpesčio dėl ilgus metus puoselėtų namų aplinkos, kiekvieną pavasarį dalija patarimus, ką reikia persodinti, ką nugenėti. O.Straukienė dirbo ir kolūkyje, vėliau – mokykloje, paukštyne, papildomai uždarbiavo siūdama. Ji uoliai lankė bažnyčią, o šermenyse su giedotojais palydėdavo vilkytiškius į amžinąją kelionę.
Šiandien ilgaamžė dienas leidžia ramybėje ir artimųjų globoje. Žinoma, didžiausias džiaugsmas – tai pulkas anūkų, kurių yra 11, ir proanūkių – net 14. Nors ilgaamžė gyvena viena, tačiau jaukiuose namuose šurmulio netrūksta. Čia kiekvieną savaitgalį paviešėti atvyksta kuri nors iš dukterų ar sūnus Algis, gyvenantis Telšiuose.