„Afganai“ – taip save vadina keliolika šilutiškių, nors sako, kad lietuvių kalbos žodyne tokio žodžio nėra. Tačiau yra tie vyrai, prieš 25-30-35 metus patekę į svetimo karo mėsmalę ir visam gyvenimui likę paženklinti to karo. Dešimt metų trukusiame kare buvo priversti dalyvauti apie 5000 vaikinų iš Lietuvos.
Vasario 14-ąją dauguma šilutiškių šventė Valentino dieną, o Šilutės Afganistano karo dalyvių draugijos nariai su šeimomis susirinko pažymėti kitą datą – prieš 25-erius metus, 1989 metų vasario 15-ąją, sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Afganistano.
Iš visų tuometinių šalių į tą kariuomenę suvežtų vaikinukų siaubas prieš 25 metus lyg ir baigėsi, tačiau – tik sąlyginai. Jie, dabar tapę pusamžiais vyrais, iki šiol nešiojasi karą savo širdyse, jis atgyja sapnų košmaruose…
Jie neslepia, kad KARAS ĮTRAUKIA.
„Jis primeta tau savo taisykles, kurios ilgainiui sukuria iš tavęs tavo naująjį Aš – bejausmį savo ir kito skausmui.
Tau lieka tik dvi galimybės: atsiduoti visa širdimi ir kūnu karo rutinai arba ieškoti išsigelbėjimo iš jos susikuriant savo žaidimo taisykles.
Tačiau kurį kariavimo būdą bepasirinksi, tau vis tiek teks eiti vienu ir tuo pačiu – karo keliu.
Ir kuo toliau tu juo eisi, barstydamas į pakelės dulkes savo prigimtinį Aš, tuo labiau susitapatinsi su karu.
O kai galiausiai (jeigu) tau pasiseks prieiti savo karo kelio galą ir tu žengsi pirmąjį žingsnį į taip ilgai lauktą ir išsvajotą taikų gyvenimą, giliai širdyje pajausi, kad ten, karo kelyje, amžiams palikai dalį savęs.
Tas jausmas lydės tave visą likusį gyvenimą.
„Nes karas įtraukia…“ – tokius savo tėčio Oresto žodžius perskaitė šilutiškė moksleivė Emilija Lidžiūtė.
Pernai vilniečių „afganų“ sukurtame filme „Afganų sindromas“ kalbantys Afganistano karo veteranai neslėpė – kad ir kaip norėtųsi užmiršti visus baisumus, net ir po daugelio metų jie sugeba išlįsti ir sujaukti ramią dabartį.
Sustingę, nebylūs šilutiškiai žiūrėjo archyvinius kadrus, kaip jaunučiai kareivėliai išdegintoje Afganistano žemėje renka ir į sukaltas dėžes deda žuvusių draugų kūnus, klausėsi kolegų atsiminimų apie kulkomis ir ugnimi pasitikusius Afganistano kalnus – net nebuvo galima suprasti, į ką reikėtų atsišaudyti, o vietiniai, puikiai užsimaskavę uolose, pliekdavo į plynoje kalno papėdėje bandančius pasislėpti ir išgyventi atėjūnus.
Tie atėjūnai – aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai vaikinukai, atplėšti iš savo namų, šeimų, kelis mėnesius pamokyti šaudyti ir išvežti į svetimą žemę kariauti.
Dėl ko? Už ką? Prieš ką?
Prisimindami dešimtmetį trukusį beprasmį karą, dabar veteranai nebijo pasakyti, kad ten jie buvo užpuolikai. „Argi kitaip mes sutiktume tuos, kurie įsiveržtų pas mus ir bandytų primesti savo tvarką?“ – komentavo buvęs karys.
Kiek skausmo ir ašarų tada išliejo jie, jų šeimos, artimieji – niekas nesuskaičiuos. Ir dabar 50-mečių vyrų akyse sužiba ašaros, užsikerta balsas, kai prisimena, kad ne tik Afganistane iš už kiekvieno akmens, kiekvieno krūmo tykojo mirtis, kad kiekvienas 
afganistanietis, čia draugiškai padėjęs išvirti plovą, kitą akimirką galėjo įsmeigti peilį į širdį. Tokia pat mirties baimė persekiojo ir grįžus namo. „Bijojau žmonių, bijojau įlipti į autobusą, bijojau atsidurti didesniame žmonių būryje, vis dairydavausi, ar niekas neužpuls“, – rydamas po trijų dešimtmečių vėl iškilusį skausmą pasakojo vienas vyras.
Vieni prasigėrė, kiti tapo narkomanais, treti išvis neištvėrė ir pasirinko mirtį. „Išgyventi padėjo šeima, gimę vaikai“, – pripažįsta visi jie, dabar susibūrę į draugijas, rengiantys bendras iškylas, sąskrydžius. Nes dar kiekvienam gyvybiškai būtina išsikalbėti su karo pragarą praėjusiais bičiuliais, su saviškiais.
Tą atminties vakarą vyrai nebuvo kalbūs – labiau sukrėsti filmo sužadintų prisiminimų. Labiausiai jie norėjo padėkoti savo gyvenimo moterims: už meilę, kantrybę, rūpestį, netgi pyktį ir čia pat ateinantį atlaidumą. Gėlės žiedas ir bučinys buvo padėka visada šalia esančioms žmonoms ir draugėms.
„Afganams“ dainavo rusniškis autorinių dainų kūrėjas Nidas Pečkys su dukrele, vyrai pjaustė didžiulį tortą, santūriai bendravo.
Afganistano karo veteranus sveikino Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys Arvydas Jakas, prisiminimais pasidalijo vieno iš draugijos narių teta Kristina Šveikauskienė, veteranų žmonos.